ŠSALKAUSKIS

RAŠTAI

VII

IE

Vilnius

Mintis

Serija leidžiama nuo 1987 metų Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS

Redagavo MIMOZA KLIGIENĖ

ISBN 5-417-00840-0 O Sudarymas ir paaiškinimai,

Arūnas Sverdiolas, 2002

FIZINIS LAVINIMAS IR JO TIKSLAI*

* Iš pedagoginių paskaitų, skaitytų Teologijos ir filosofijos fakultete 1926 m. rudens semestre. — St. S.

Įžanga

Fizinio lavinimo teorija kaipo pedagogikos mokslo dalis

Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalė- tų sukelti priekaištų jo tinkamumo klausimu. Tam pačiam reikalui galima beveik lygiomis teisėmis naudotis tokiais sudėtingais terminais, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kū- no kultūros teorija, nekalbant jau apie kitus pavadinimus, kurie šiais laikais atsitiktinai vartojami sąryšyje su įsigalė- jusiu susidomėjimu gimnastika ir sportu. Vis dėlto esu pa- sirinkęs pavadinimą „fizinio lavinimo teorija“ dėl kelių mo- tyvų, kurie verčia jį pripažinti pranašesniu už kitus paminėtuosius pavadinimus. Pirma, yra patogiau ir teisin- giau kalbėti apie fizinį lavinimą negu apie kūno lavinimą, nes pirmasis terminas yra, ir parinktuoju reikalu privalo būti, platesnis už antrąjį: fizinis žmogaus lavinimas iš tik- rųjų siekia giliau ir toliau negu paprastas kūno globojimas bei mankštymas. Antra, fizinės pratybos, vartojamos daž- niausiai kūno kultūros reikalams, daugiau užsipelno lavi- nimo vardą negu auklėjimo, nors giliausiose savo apraiško- se fizinis lavinimas gali ir net turi turėti auklėjamosios reikšmės. Pagaliau trečia, yra tikslingiau kalbėti apie fizi- nio lavinimo teoriją negu apie jo mokslą, nes kitaip galima sudaryti įspūdį, kad tokiu atveju turima reikalo su atskiru mokslu, nepareinančiu nuo pedagogikos. Kalbėti apie tokį mokslą juo labiau neparanku, kad moksliškas fizinio lavi- nimo tyrinėjimas yra palyginti naujas dalykas. Tai, žino- ma, fizinio lavinimo teorijai nekliudo būti mokslu ta prasme,

7

kad ją, tąją teoriją, laikytų specialiąja platesnės mokso sis- temos šaka. Fizinio lavinimo teorija ir yra iš tikrųjų atskira pedagogikos mokslo dalis.

Reik tačiau čia pat pasakyti, kad ne visų pedagogų te- orininkų fizinio lavinimo teorija yra pripažįstama pedago- giniu mokslu. Pavyzdžiui, S. Gessenas savo „Pedagogikos pagrinduose“ griežtai teigia, kad „fizinio auklėjimo teorija ne tik nėra pedagogikos, kaipo lavinimo teorijos, šaka, bet dar nurodo šiai ribas“*. Gesseno supratimu, mokslinimas (obrazovanije) turi paruošti žmogų kultūriškai gyventi; to- dėl pedagogika, kaipo lavinimo teorija, tetyrinėja vien už- davinius, kurie susidaro dėl šito tikslo. Tuo tarpu fizinio auklėjimo teorija, kaipo higienos dalis, Gesseno supratimu, panašaus uždavinio turėti negalinti. „Fizinis lavinimas, — sako jisai, — savo esmėje yra ne kas kita kaip dorinio, meni- nio ir mokslinio lavinimo derinimas, taikomas žmogaus kū- nui kaipo savo medžiagai“, ir todėl „jam nėra atskiro užda- vinio, kuris, smulkiau analizuojamas, nesusiskirstytų į žinomus jau mums lavinamuosius uždavinius“.

Gesseno teigimas, kad fizinio auklėjimo teorija nėra pe- dagogikos šaka, ne tik paradoksaliai skamba, bet yra klai- dingas, ir būtent todėl, kad jis neteisėtai susiaurina peda- gogikos objektą, apribodamas jį viena tik kultūros sritimi. Iš tikrųjų pedagogika turi apimti visą ugdymo plotą, o ne vieną tik kultūrinio lavinimo sritį. Ugdymu, imamu visoje jo platumoje, žmogus turi būti ruošiamas pilnutiniam gy- venimui, kuris yra žymiai platesnis už kultūros reiškimosi plotą. Pilnutinis gyvenimas suima į save, tarp kitko, fizinės žmogaus prigimties klestėjimą, ir to pakanka, kad jis būtų pedagoginio tyrinėjimo objektas, kai jis yra siekiamas su- augusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

* Gessen S. I. Osnovy pedagogiki. - 1923. - S. 353, ** Ten pat. - P. 346.

Tuo būdu fizinis lavinimas yra plačiai suprantamo ugdymo dalis, ir atitinkamai fizinio lavinimo teorija yra viso pedagogikos mokslo šaka. Jei fizinio lavinimo teorija nepipažįstama atski- ra pedagogikos mokslo šaka, vis dėlto tenka, pavyzdžiui, sykiu su tuo pačiu Gessenu kalbėti apie fizinio lavinimo teoriją (kas yra neišvengiama) ir laikyti jinai plačiai supras- tos higienos šaka, — higienos, kuri fizinės žmogaus gerovės anaiptol nestato į sąryšį su ugdomuoju suaugusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

Taigi ugdymo vardu turi būti apimtas visas suaugusios kartos veikimas nesuaugusiajai, kad pastaroji pasiruoštų pil- nutinio gyvenimo tikslams.

Taip suprasto ugdymo mokslas yra pedagogika. O ka- dangi prie ugdymo pridera ir fizinis lavinimas, kuris ruo- šia naujas kartas fizinės prigimties tikslams, tai fizinio la- vinimo teorija yra atskira, arba specialioji, pedagogikos šaka. Kaip labai platus mokslas pedagogikos teorija yra vadinama kartais sistemos vardu, tarsi atskiros jos šakos būtų vertos atskiro mokslo vardo. Šitokia prasme fizinio lavinimo teorija gali būti pavadinta mokslu, nors šitas var- das pilna teise tegali būtį taikomas visai pedagogikos sis- temai. |

Kaip pedagogikos mokslo dalis, fizinio lavinimo teorija įgauna iš jo visas mokslines jo savybes. Todėl šita teorija, kaip ir visas pedagogikos mokslas, pasižymi praktiniu, nor- matyviniu ir pritaikomuoju pobūdžiu. Jinai yra praktinis mokslas, kadangi tyrinėja žmogaus veiksmus, turinčius sa- vo objektu fizinį naujųjų kartų ugdymą. Normatyvinis mokslas jinai yra todėl, kad tyrinėja vedamuosius fizinio lavinimo principus, arba normas. Pagaliau pritaikomoji dis- ciplina jinai yra todėl, kad lavinimo tikslams nustatyti ir lavinamajai medžiagai pažinti jai patarnauja visa eilė moks- lų. Fizinio lavinimo teorija, kaip pedagogikos šaka, nety- rinėja, iš vienos pusės, fizinio gyvenimo tikslų, o iš antrosios —

9

fizinės žmogaus, taigi ir auklėtinio, prigimties. Tuo tarpu ir vienas, ir antras dalykas reikia pažinti, jeigu norime suda- ryti moksliškąją fizinio lavinimo teoriją. Šitam reikalui pa- tarnauja atitinkami mokslai, kurie pedagogikos atžvilgiu turi padedamosios reikšmės.

Kaip kitose pedagogikos mokslo šakose, taip ir fizinio lavinimo teorijoje padedamieji mokslai gali būti suskirstyti į dvi pagrindines grupes pagal tai, ar jie suteikia davinių apie fizinio gyvenimo tikslus, ar apie fizinės žmogaus pri- gimties savybes. Mokslai, teikią žinių apie fizinės žmogaus prigimties savybes, yra fizinio lavinimo teorijai grindžia- mieji mokslai ta prasme, kad jie suteikia ugdomosios me- džiagos pažinimo. Dėl to mokslai, teikią žinių apie fizinio gyvenimo tikslus, yra jai vedamieji mokslai, nes nurodo fi- zinio lavinimo pakraipą. Prie grindžiamųjų fizinio lavini- mo teorijos mokslų priklauso visų pirma visi tie mokslai, kurie gali būti apimti vienu bendru somatologijos vardu, reiškiančiu kūno mokslą apskritai. Tokie mokslai yra, pa-

„vyzdžiui, anatomija, fiziologija, higiena, medicina. Einant dar toliau, pasirodo, kad grindžiamaisiais fizinio lavinimo teorijos mokslais gali eiti ir tokie mokslai, kaip antai: biolo- gija, chemija, fizika, mechanika ir t. t. Suprantama savaime, kad ne visi šitie mokslai vienodai tarnauja savo daviniais fizinio lavinimo teorijai.

Grindžiamieji fizinio lavinimo teorijos mokslai yra spe- cialieji prigimties bei gamtos mokslai, o vedamieji jos moks- lai priklauso jau prie pasaulėžiūros mokslų, kurie yra, iš vienos pusės, filosofija, ir iš antrosios - teologija. Kitaip ta- riant, fizinio gyvenimo tikslus, su kuriais galutinėje sąskai- toje sutampa fizinio lavinimo tikslai, nustato disciplinos, kurios tyrinėja ex professo! žmogaus gyvenimo prasmę, jo pašaukimą ir tikslus, ir tuo patim nustato siekiamąją fizi- nės prigimties priežastį. Nekalbant čia apie teologijos dok- triną, kuri remiasi Apreiškimu, reik pasakyti, kad fizinio

10

lavinimo teorijai turi pagrindinės vedamosios reikšmės toji filosofijos dalis, kuri gali būti pavadinta gyvenimo filosofi- ja ir kuri susideda iš prigimties, kultūros ir religijos filoso- fijos disciplinų. Suprantama savaime, kad prigimies filoso- fija turi fizinio lavinimo teorijai didžiausios reikšmės, kaip mokslas, tyrinėjąs tolimiausias fizinės žmogaus prigimties priežastis.

Padedamųjų pedagogikos mokslų susiskirstymas į grin- džiamuosius ir vedamuosius nėra, kaip matėme, atsitikti- nis, nes jis atsako dviem paruošiamiesiems ugdymo teori- jos reikalavimams, būtent: pirma, pažinti ugdymo objektą, arba medžiagą, ir antra, nustatyti ugdymo tikslą. Ugdomo- jo veikimo normos, kurios rūpi pedagogikos mokslui, ir yra nustatomos tada, kai taip ar šiaip yra derinama žmogaus prigimtis su jos siektinais tikslais. Ir iš tikrųjų, negalima pri- deramai nustatyti jokios pedagoginės normos, nepažinus ar ugdomojo objekto, t. y. auklėtinio prigimties, ar atitinka- mo siektino tikslo. Žodžiu tariant, ugdomasis veikimas yra pagrįstas auklėtinio prigimties pažinimu ir yra vadovauja- mas nusimanymo apie jo gyvenimo tikslus. Šituo atžvilgiu jokios išimties nesudaro ir fizinis lavinimas, kurs iš grin- džiamųjų mokslų turi pasisavinti fizinės auklėtinio prigim- ties pažinimą, o iš vedamųjų mokslų - patirti fizinio jo gy- venimo tikslus.

Negalėjimas apsieiti be vedamųjų pasaulėžiūros moks- lų reiškia pedagogikai tam tikrą pareinamybę nuo pa- saulėžiūros apskritai. Atsipalaiduoti nuo šitos priklau- somybės pedagogika negali todėl, kad ne jos vienos tik darbas spręsti žmogaus gyvenimo tikslų klausimas, o an- tra - ji negali nesirūpinti šitų tikslų pažinti. Išeitis telie- ka viena, būtent: tenka skolintis gyvenimo principų pa- žinimo iš pasaulėžiūros mokslų, renkantis jų iš tos konkrečios pasaulėžiūros, kuri yra priimtina pačiam pe- dagogui. Todėl ne tik nenuostabu, bet tam tikra prasme

11

normalu, kad ir fizinio lavinimo pakraipa taip ar šiaip pareis nuo ideologinio nusistatymo pasaulėžiūros srity- je. Pavyzdžiui, vienaip žiūrės į fizinio lvinimo uždavi- nius asketiškai nusistatęs stoikas, kitaip - eudemoniškai nusiteikęs epikūrininkas; kitaip spręs apie fizinio lavini- mo tikslus indų jogas ir kitaip krikščionis; kitaip normuos fizinį lavinimą spiritualistas ir kitaip - materialistas, ma- tąs visą žmogų žmogaus kūne. Todėl nesąmoningai ap- gaudinėja save ir kitus tie fizinio lavinimo šalininkai, ku- rie skelbia, kad fizinio lavinimo esmė neturinti pareiti nuo ideologinio nusistatymo pasaulėžiūros srityje. Iš tik- rųjų šitokis principialus nusistatymas faktinai yra jau idę- ologinis nusistatymas, nes jis vis dėlto remiasi tam tikra kritikos nekontroliuojama pažiūra į gyvenimo tikslą, - pažiūra, kuri leidžia ar net reikalauja atpalaiduoti fizinį lavinimą nuo aukštesniųjų gyvenimo tikslų ir imti fizi- nės prigimties vertybes nelygstamais tikslais. Nuo šito nekritiškumo tegalima visiškai išsigelbėti tik tada, jei yra tinkamai suprantamas pritaikomasis pedagogikos, todėl ir fizinio lavinimo teorijos, pobūdis, kuris ne tik leidžia, bet ir reikalauja skolintis gyvenimo principų, tarp kitko, iš gyvenimo filosofijos.

Kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, kaip apie vieną pe- dagogikos mokslo šaką, reik dar pasakyti, kad jai, kaip ir kitoms pedagogikos dalims, pritinka visi bendrieji peda- gogikos principai ir ypač bendrosios metodologinės taisyk- Iės. Dėl šitos priežasties fiziniam lavinimui, tarp kitko, turi . galingos reikšmės trys pagrindiniai pilnutinio ugdymo sis- temos principai, būtent tie, kurie reikalauja iš šitos siste- mos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės. Pilnatvės, ar- ba integraliteto, principas reikalauja iš fizinio lavinimo, iš vienos pusės, to, kad jis apimtų visą fizinę Žmogaus pri- gimtį, o iš antrosios — rastų sau prideramą vietą visoje ug- dymo sistemoje. Sutartinės, arba harmonijos, principas rei-

12

kalauja, kad įvairios fizinės žmogaus pajėgos būtų harmo- ningai išlavintos ir kad pats fizinis lavinimas harmoningai sutartų su kitomis ugdymo sritimis. Pagaliau priklausomy- bės, arba subordinacijos, principas reikalauja, iš vienos pu- sės, kad fizinės žmogaus prigimties galios būtų sutvarky- tos hierarchinėje priklausomybėje pagal savo vertingumą, o iš antrosios, kad visas fizinis lavinimas būtų palenktas aukštesnėms ugdymo sritims, tarsi lygstamsis tikslas - ne- lygstamiesiems.

Nusakytieji trys pagrindiniai ugdymo sistemos princi- pai padaro tai, kad, kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, svarbu turėti dėmesio centre ne anatominis, fiziologinis, hi- gieninis ar kitas kurs specialusis dalyko atžvilgis, bet gry- nai pedagoginis, t. y. toks atžvilgis, kuriuo nustatoma ug- domojo veikimo norma, derinant Žmogaus prigimtį su atitinkamu jo gyvenimo tikslu. Šitas atžvilgis ir jungia fizi- nį lavinimą su bendra pilnutinio ugdymo sistema. Atitin- kamai ir fizinio lavinimo teorija turi uždavinį nustatyti ben- druosius fizinio lavinimo principus, arba vedamąsias normas, organingame sąryšyję su visa pedagogikos moks- . lo sistema.

Neatsižvelgimas, iš vienos pusės, į organingą fizinio la- vinimo sąryšį su pilnutinio ugdymo sistema, o iš antros, į išvidinį fizinio lavinimo pareinamumą nuo bendrų peda- goginės sistemos principų, yra dažniausiai priežastis vie- našališkų pažiūrų į fizinio lavinimo esmę ir uždavinius. Ra- cionalus fizinio lavinimo problemos išsprendimas tegali įvykti vien pareidamas nuo visos pedagoginės sistemos, nu- statytos pagal racionalią pasaulėžiūrą: Todėl, pavyzdžiui, tarp vienašališko atletizmo ir racionalios kūno kultūros bus tas skirtumas, kad galutinėje sąskaitoje pirmasis atpalaiduo- ja kūną nuo protingos žmogaus prigimties tikslų, tuo tarpu antroji stengiasi išlavinti žmogaus kūną šitų aukštesniųjų tikslų priklausomybėje.

13

I. Bendrieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą

1. Fizinio lavinimo sąvoka

Kai buvo kalbėta apie fizinio lavinimo teoriją ir jos san- tykiavimą su pedagogikos sistema, buvo suponuojama, kad fizinis lavinimas turi paruošti fizinę žmogaus prigimtį jo gyvenimo tikslams. Šitame bendrame pasakyme fizinio la- vinimo sąvoka, aiškus dalykas, nėra turinio atžvilgiu išse- miamai nusakoma. Iš tikrųjų šituo atžvilgiu ji gali būti ir dažnai yra labai įvairiai suprantama. Siauriausias jos su- pratimas šiais laikais bene bus tasai, kuriuo ji privedama prie gimnastikos ir sporto. Tuo tarpu toks fizinio lavinimo sąvokos susiaurinimas negali būti nieku pateisintas, nes fi- zinis lavinimas turi apimti visa tai, ką suaugusi karta gali padaryti nesuaugusiajai, norėdama tinkamai išugdyti fizi- nęjos prigimtį ir pritaikinti šitą prigimtį gyvenimo tikslams. Pasirodo, kad ne vienais tik fiziniais judesiais globojama ir lavinama fizinė žmogaus prigimtis ar jo kūnas.

Iš tikrųjų gali būti tiek fizinio lavinimo būdų, kiek yra atskirų fizinio gyvenimo apraiškų, kurios gali būti taip ar šiaip normuojamos ugdomuoju auklėtojo veikimu. Šita pras- me fizinis lavinimas prasideda net anksčiau, negu žmogus užgimsta šiame mūsų pasaulyje. Nuo pat pradžios kūdikio atsiradimo motinos įsčiose galimas ir net privalomas tėvų susirūpinimas būsimąja jo sveikata ir apskritai fiziniu stip- rumu. Tokiu atveju plačiai suprastos eugenikos patarimai gali būti pildomi ugdomuoju fizinio lavinimo tikslu. O kū- dikiui užgimus, tuoj atsiranda ištisa eilė fizinio jo gyveni- mo apraiškų, kurios turi būti normuojamos fizinio lavini- mo sumetimais. Dabarjau kvėpavimas, kraujotaka, mitimas, kūno apdanga, fiziniai judesiai, miegas ir kiti panašūs da- lykai gali būti normuojami pagal fizinio lavinimo princi-

14

pus bei taisykles. Vėliau šitokis normavimas turi apimti žai- dimus, gimnastiką, sportą, iškylas, darbą bei poilsį, bendrą gyvenimo būdą ir t. t. Pasirodo, kad gimnastika ir sportas toli gražu nėra vienintelės priemonės, kurios gali būti pa- naudotos fizinio lavinimo tikslams, nors reik pripažinti, kad juodu vaidina labai žymią rolę fizinio lavinimo visumoje.

Kai fizinis lavinimas apima tik gimnastiką ir sportą, fak- tinai jo sąvoka manoma išsemti dviejų priemonių nurody- mu. Fizinio lavinimo sąvoka pasiliktų neišsemta ir tada, jei, apibrėždami ją, nusakytume visas suminėtąsias fizinio la- vinimo priemones arba būdus, - nes priemonių išskaičia- vimas visados yra apytikris dalykas. Panašiai apytikris fi- zinio lavinimo sąvokos apibrėžimas gaunamas ir tada, kai ji manoma nusakyti nurodymu atskirų fizinio lavinimo tiks- | lų. Taip, pavyzdžiui, ją apibrėžia Georges'as Hėbert'as, prancūzų kūno kultūros žinovas, sakydamas, kad fizinis lavinimas yra „metodingas, pažangus bei nenutrūkstamas nuo kūdikystės iki pilno subrendimo-veikimas, turįs savo objektu laiduoti pilnutinį fizinį išsivystymą, padidinti orga- niškąjį kūno atsparumą, padėti pasireikšti sugebėjimams natūraliose, naudingose ir būtinose įvairių rūšių pratybose (žygiavimas, bėgimas, šokimas, laipiojimas, kopimas, mė- tymas, gynimasis, plaukiojimas), išugdyti energiją ir kitas aktyviąsias bei vyriškąsias kokybes, pagaliau palenkti įsi- gytą tokiu būdu fizinį ir vyriškąjį galingumą vienos dori- nės idėjos viešpatavimui, būtent altruizmui“*.

Nors šituo apibrėžimu pirmas fizinio lavinimo tikslas nurodytas labai bendrai, būtent, laiduoti pilnutinį fizinį iš- sivystymą, tačiau šalia atskirų tikslų nerandame, pavyz- džiui, tokio, kaip kūno gražumas. Iš kitos pusės, fizinis la- vinimas turi savo uždavinį palenkti fizinį žmogaus

* Hėbert G. Le Sport contre VYEducation physigue. - Paris, 1925. - P. 12-13.

15

galingumą ne vienai tik dorinei altruizmo idėjai, bet ir ki- tiems dorinio gyvenimo principams, pavyzdžiui, susival-

“ dymo reikalui. Iš šito matyti, kad kiekvienas fizinio lavini- mo apibrėžimas, kuris remiasi tikslų ar priemonių išskaitymu, yra apytikris ir todėl netikslus. Todėl patogiau ir tikslingiau pasitenkinti iš pradžios bendra fizinio lavini- mo sąvoka, o paskui atitinkamuose fizinio lavinimo teori- jos skyriuose kiek galint išsamiau tyrinėti fizinio lavinimo tikslai ir priemonės. Ogi ta bendra sąvoka, kuria reik iš pra- džios pasitenkinti, mums ir sako, kad fizinis lavinimas yra fizinės auklėtinio prigimties ruošimas gyvenimo tikslams ugdo- mojo veikimo priemonėmis.

2. Fizinio lavinimo reikšmė

Nors paskutiniais laikais susidomėjimas fiziniu lavini- mu yra žymiai padidėjęs, vis dėlto bus ne pro šalį pasa- kius šis tas apie fizinio lavinimo reikšmę. Tai juo labiau yra pateisinama, kad iš tikrųjų fizinis lavinimas labai re- tai randa tinkamą sau įvertinimą. Pasirodo, būtent, kad fizinis lavinimas nepakankamai yra vertinamas ne tik tų žmonių, kurie su panieka žiūri į kūno reikalus, bet ir tų žmonių, kurie kūno galybę laiko svarbiausia gyvenimo gė- rybe. Rodos, keista pastarieji žmonės kaltinti mažu fizinio lavinimo vertinimu, tuo tarpu faktinai šitokis daromas jiems priekaištas yra visai teisingas. Pirmieji neįvertina fi- zinio lavinimo todėl, kad nemato fizinio galingumo reikš- mės aukštesniam dvasiniam gyvenimui, o antrieji tinka- mai neįvertina fizinio lavinimo todėl, kad mato fizinėje galybėje nepriklausomą materialinę gėrybę. Tuo tarpu ma- terialinė gėrybė, nestatoma į priklausomybę nuo aukštes- nių tikslų, nustoja tikrosios savo reikšmės. Todėl ir fizinė galybė tik pastatyta į sąryšį su dvasiniu žmogaus gyveni- mu tegali įgyti aukštesnės vertės. Sykiu didesnio vertin-

16

gumo įgauna išto ir pats fizinis lavinimas, atitinkamai su- prastas.

Pasirodo tuo būdu, kad ir fizinio lavinimo niekintojai, ir kraštutiniai fizinio lavinimo gerbėjai lygiai klysta, nes pir- mieji pakankamai nenusimano, kad lemtas dvasinis auklė- jimas bei lavinimas negali būti vykdomas be reikiamo fizi- nio lavinimo, o antrieji - kad lemtas fizinis lavinimas negali būti vykdomas be atsižvelgimo į dvasinio auklėjimo bei la- vinimo uždavinius. Teisingas nusistatymas fizinio lavini- mo atžvilgiu bus tokia sintetinė pažiūra, kuri leidžia su- prasti, kad lemtas žmogaus dvasios išauklėjimas bei išlavinimas tegali būti pasiektas vien sąryšyje su tam tikru kūno lavinimu ir kad, antra vertus, lemtas kūno lavinimas tėra galimas vien sąryšyje su dvasiniu auklėjimu bei lavini-

"mu.

Žmogus nėra nei vienas tik kūnas, nei viena tik dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės, dvasia veikia kūną. Kitaip tariant, žmogaus kūnas ir dvasia turi viens ant- ram grįžtamosios įtakos. Maža to, kiekvienoje savo gyveni- mo apraiškoje žmogus dalyvauja taip ar šiaip visa savo bū- tybe, t. y. ir savo kūnu, ir savo siela. Todėl, lavinant žmogaus sielą, negalima nesidairyti į kūną, ir, atvirkščiai, lavinant kūną, negalima nesidairyti į sielą. Ir gyvenime, ir ugdyme privalu todėl taip derinti dvasinė ir fizinė žmogaus pusės, kad jiedvi tiktų substancialinės vienybės reikalavimams pa- gal tuos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principus, apie kuriuos anksčiau buvo kalbėta. Iš čion aiškėja, kad be fizinio lavinimo negali būti ne tik išugdytas pilnutinis žmo- gus, bet ir deramai išlavintos aukštesnės jo galios. Iš čion irgi gaunama ta sintetinė pažiūra į fizinį lavinimą, kuri rei- kalauja lavinti žmogaus kūną aukštesnių žmogaus galių pri- klausomybėje, nes tik tokioje priklausomybėje teigiamosios kūno savybės įgauna tikros savo reikšmės.

Kai sakoma, kad kūno lavinimas turi priklausyti nuo aukštesnių žmogaus galių, tai dax nereiškia, kad kūnui nė- ra pripažįstamos prideramos jam teisės. Aišku savaime, kad fizinis lavinimas turi padėti pamatą kūno gerovei; bet čia pat reikia suprasti, jog tikra kūno gerovė negalima, nepa- lenkus jo psichinėms žmogaus galioms. Todėl teisinga yra sakyti, kad fizinis lavinimas turi būti vykdomas sykiu ir kūno, ir sielos gerovei. Žinoma, šitas konstatavimas dar ne- kliudo fiziniam lavinimui būti visų pirma kūno lavinimu. Fizinis lavinimas padarytų didelę klaidą, nutraukdamas de- ramus santykius su dvasiniu lavinimu, bet, kaipo speciali ugdymo sritis, jis gali ir privalo turėti savų objektų, meto- dų ir priemonių. Jei fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo aukštesnių žmo- gaus ugdymo uždavinių, nustoja tikrosios savo reikšmės, tai šitokis jo nuvertinimas pareina nuo to, kad fizinė žmogaus prigimtis pašaukta tarnauti materialine priemone aukštes- nei jo prigimčiai. Kai šitoji fizinė prigimtis yra nepalenkta „idealiniams žmogaus uždaviniams, ji ne tik nustoja savo tik-

rosios vertės, bet dargi dažniausiai idealiniai žmogaus už- : daviniai pasidaro neįvykdomi, bent maždaug patenkinami. Tokiu būdu tikra fizinio lavinimo reikšmė pasirodo parei- nanti nuo to, kiek jis palengvina žmogui atlikti savo gyveni- mo uždavinius ir pasiekti savo pašaukimo tikslus.

Tuo tarpu gerai išlavinta ir tvirta fizinė prigimtis yra vie- na iš elementarinių žmogaus pasisekimo sąlygų šiame pa- saulyje. Šitos sąlygos elementarumas dažnai stengiamasi ypatingai pabrėžti pikantiškomis formulėmis. Pavyzdžiui, Emersonas, tai konstatuodamas, išsireiškia šitokiu būdu: „Pirmutinė sąlyga pasisekimui šiame pasaulyje yra būti ge- ram gyvuliui, ir pirmutinė tautos gerovės sąlyga yra tai, kad ji susidarytų iš gerų gyvulių“. Iš esmės tą pačią mintį pareiškia ir Wilbois, sakydamas šitokį dalyką: „Ugdymas turi sudaryti pilnutinį žmogų. Tuo tarpu šitokis žmogus yra

18

tiek tamprus skilvys, kiek tvirta galva“. Įdomūs yra fiziškai silpno Pascalio žodžiai, kad „nedera niekinti savyje gyvu- lio, nes jis visuomet keršija“. Compayrė prie šitų žodžių pri- deda, kad gyvulys iš tikro atkeršijo Pascaliui, jį užmušda- mas: kaip žinoma, genialusis Pascalis mirė 39 metų, nepadaręs nė mažos dalies to, ką būtų galėjęs padaryti, tu- rėdamas gerą sveikatą. Rousseau pasakymu, juo silpnesnis yra kūnas, juo daugiau jis viešpatauja. Morionas tą pačią idėją išreiškia sakydamas, kad „nėra nieko labiau tironiška už susilpusį organizmą“.

Ir iš tikro, silpni ir nesveiki žmonės labiau priklauso nuo įvairių materialinių gyvenimo aplinkybių negu stiprūs, svei- ki. Juos, galima pasakyti, tironizuoja piktas gyvulys, atsi- palaidavęs nuo aukštesnių žmogaus galių. Žinoma, tai ne- reiškia, kad fiziškai silpni Žmonės negali apskritai turėti tvirto būdo ir galingos valios. Tačiau šitos ypatybės yra jiems taip sunkiai įgyjamos, jog maža yra šansų, kad galėtų atsi- rasti tarp silpnų žmonių daug stiprios dvasios individų. Yra tad išmintingumo įsakymas be reikalo negundyti žmogaus dvasios fizinėmis silpnybėmis ir iš anksto pasirūpinti už- bėgtijoms už akių arba su jomis kovoti, kai tik jos ima reikš- tis. Todėl visai pedagogiškas yra žinomas Juvenalio pasa- kymas, kad „orandum est, ut sit mens sana in corpore sano“ (reikia maldauti, kad sveika dvasia gyventų sveikame kū- ne). Kartais šitas Juvenalio pasakymas yra suprantamas ta prasme, kad tik sveikame kūne tegali būti sveika dvasia. Tačiau šitokis jo supratimas nėra visai tikslus. Žmogus, tu- rįs nesveiką kūną, aiškus dalykas, nėra visiškai normalus žmogus; tai betgi dar nereiškia, kad kūno nesveikata būti- nai turėtų gimdyti sielos nesveikatą. Nesveikas kūnas ne- gali visai gerai tarnauti aukštesnėms žmogaus galioms, tai- gi šitos galios, arba, plačiau tariant, žmogaus siela savo | ruožtu negali tinkamai reikštis. Bet tai dar nėra psichinė liga tikrąja to žodžio prasme. 2

19

Šiaip ar taip, kūnas yra tasai instrumentas, kuriuo žmo- gaus siela prisiima pasaulio veikimą, o iš kitos pusės, jis pats veikia šitą pasaulį. Jei šitas instrumentas, arba padar- gas, yra sugadintas, tai žmogaus reiškimasis šiame pasau- lyje turi mažiau ar daugiau nukentėti, nors gyvenimo tikslingumas kartais randa išmintingą išeitį iš tokio nenor- malaus stovio ta prasme, kad pralaimėjimas vienur gali tapti laimėjimu kitur. Pavyzdžiui, fizinis silpnumas gali paska- tinti Žmogų labiau susidomėti dvasinio gyvenimo turiniu ir pakilti protiniu bei doriniu atžvilgiu. Tačiau dažniausiai esti atvirkščiai: kūno nenormalumas arba išsigimimas trau- kia žmones į dorinį ištvirkimą. Štai kodėl tarp įvairių rūšių nusikaltėlių yra labai žymus nuošimtis fiziniu atžvilgiu iš- sigimusių žmonių. Tai įvyksta todėl, kad fizinė nesveikata susilpnina dorinį žmogaus atsparumą ir tuo pačiu leidžia stipriau pasireikšti pagundoms, kurios paskatina blogus po- linkius. Stipresnės dvasios žmonės šiaip ar taip šitoms pa- gundoms atsispiria, bet užtat silpnesnės dvasios žmonės lengvai puola ir, vieną kartą puolę, kaskart smunka gilyn į į nedorybės bedugnę.

Jei taip yra su fizine nesveikata, tai ne geresnių vaisių turi duoti ir nepakankamas ar netinkamas fizinis lavinimas. Blogas fizinis lavinimas ar dėl apsileidimo, ar dėl klaidin- gos pakraipos padaro. netvarką fiziniame gyvenime. Ogi paskui pasirodo, kad daugumoje atsitikimų šitokis blogas fizinis lavinimas turi doriniam gyvėfiimui liūdnų išdavų. Būtų įdomu statistiniais daviniais nušviesti šitas klausimas; bet kol šituo klausimu negalima turėti tikslių statistinių da- vinių, galima laikyti pakankamai reikšmingais bendri pe- dagogų pareiškimai. Tuo tarpu šitie pareiškimai vis labiau sutaria su Kriego teigimu, kad „žymi dorinio ištvirkimo da- lis turi savo pagrindą klaidingame kūno lavinime“. Tai ypač teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, tarp kitko, tuo, kad žmonėse labai dažnai pasireiškia stoka pusiausvyros

20

tarp jų nervų sistemos ir raumenų. Neproporcionaliai su- žadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir pagaliau išsisėmę ima reaguoti vien į narkotikus. Ieškoma ypatingų įspūdžių, kurie dažniausiai esti nenormalūs bei nepadorūs. Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje ir dorinėje depresijoje. Pervargimas, neurastenija, isterija ir kitos įvairios neurozės ima vis labiau viešpatauti mūsų pa- saulyje. Tokiu laiku gerai sutvarkyto fizinio lavinimo klau- simas įgauna ypatingos reikšmės, tiesiog tampa gelbėjimo ž obalsiu, nekalbant jau apie tai, kad geras fizinis lavinimas | tiekia elementarinių sąlygų žmogaus džiaugsmingumui, lai- mingumui, darbingumui, padorumui.

Visa fizinio lavinimo reikšmė turės paaiškėti iš smulkes- nėsjo tikslų apžvalgos; šiam kartui pakaks to, kas pasakyta apie tą bendrą jo reikšmę sąryšyje su pilnutinio ugdymo sistema, kuri mūsų laikais ypač didėja akivaizdoje nenor- malios mūsų vadinamojo kultūringo gyvenimo pakraipos.

II. Bendrasis fizinio lavinimo tikslas ir atskiros ugdomosios jo vertybės

1. Bendrasis fizinio lavinimo tikslas, imamas objektyviniu ir subjektyviniu atžvilgiu

Bet kurios ugdymo dalies tikslas galutinėje sąskaitoje su- tampa su atitinkamos gyvenimo srities tikslu. Pavyzdžiui, protinio gyvenimo tikslas yra šiaip ar taip pati tiesa; vadi- nasi, ir intelektualinio lavinimo, arba protinimo, galutinis tikslas yra ta pati tiesa. Tačiau šita tiesa protinimui yra toli- mesnis tikslas, nes protinimas turi tik žmogų paruošti rei- kalui pažinti tiesą. Kad šitas galutinis protinimo tikslas ga- lima būtų pasiekti, reikia auklėtinio prigimtyje sudaryti tam tikrų dispozicijų, arba nusiteikimų, kurie yra reikalingi

21

tiesai siekti. Šitokie nusiteikimai iš tikrųjų yra artimesnis protinimo tikslas, kuris tolimesiam tikslui tarnauja tarsi tam tikra priemonė. Protiniai nusiteikimai, reikalingi tiesai pa- žinti, gali būti pavadinti vienu intelektualinio išsilavinimo posakiu. Tokiu būdu tiesa yra tolimesnis, o intelektualinis išsilavinimas - artimesnis bendrasis protinimo tikslas. Pir- masis tikslas yra dar vadinams objektyviniu, antrasis - sub- jektyviniu. Kitu atžvilgiu pirmasis yra pedagoginė gėrybė, antrasis - ugdomoji vertybė. Tiesa tampa protinimui peda- gogine gėrybe, kai jinai yra objektyvuojama mokslo pavi- dalu. Intelektualinis išsilavinimas yra subjektyvinė verty- bė ta prasme, kad ji glūdi auklėtinio prigimtyje, t. y. subjekte, ir kad jį tarsi daro vertą tiesos pažinimo.

Kalbant apie fizinį lavinimą, visai teisėtai gali kilti klau- simas, kas čia yra tolimesnis objektyvinis ir artimesnis sub- jektyvinis tikslas, kitaip tariant, kas čia yra pedagoginė gė- rybė ir ugdomoji vertybė.

Galima bendrai sutikti, kad fizinio gyvenimo, todėl ir fizinio lavinimo tikslas yra tam tikras fizinis galingumas. Šitas fizinis galingumas, kaipo materialinė gėrybė, tegali būti lygstamas tikslas fiziniam lavinimui, kadangi tegali įgauti aukštesnės prasmės vien būdamas tikslingai palenk- tas aukštesniems gyvenimo tikslams. Tiesa yra nelygsta- mas gyvenimo tikslas, nes ji turi nelygstamos reikšmės pro- tingai Žmogaus prigimčiai; bet fizinis galingumas teįgauna tikros reikšmės vien tada, kai yra palenkiamas kitiems pro- tingo Žmogaus gyvenimo tikslams. Todėl, norint visai tiks- liai aptarti tolimesnį fizinio lavinimo tikslą, reik pasakyti, kad toks tikslas yra fizinis žmogaus galingumas, palenktas aukš- tesniems gyvenimo tikslams.

Jei dabar turėsime nustatyti artimesnį Hizinio lavinimo tikslą, t. y. tą bendrąjį fizinės prigimties nusiteikimą, kuris yra ugdomoji vertybė, tai iš tikrųjų teks ieškoti tokio ben- drojo fizinio nusiteikimo, kurs padėtų maksimumą fizinės

22

žmogaus galybės palenkti aukštesnei jo prigimčiai. Tai ir yra ne kas kita kaip tik didžiausias kūno nusiteikimas aukštes- niems gyvenimo tikslams. Vadinasi, tikrai galingas yra tasai, kas sugeba visas savo kūno jėgas palenkti aukštesnėms sa- vo galioms, siekiančioms aukštesnių gyvenimo tikslų. Kū- no nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams faktinai reiškia tokį jo nusiteikimą, kuris yra palankiausias tiesos pažinimui, doriniam veikimui ir dailiajai kūrybai. Visiems šitiems reikalams kūnas, arba, plačiau tariant, fizinė žmo- gaus prigimtis gali būti mažiau ar daugiau nusiteikusi, tuo tarpu visai neišlavinta arba net pairusi fizinė prigimtis gali net statyti šitoms aukštesnėms gyvenimo apraiškoms tram- domųjų kliūčių.

Taigi fizinė žmogaus galybė yra bendriausia pedagogi- nė gėrybė fizinio lavinimo srityje, o kūno nusiteikimas aukš- tesniems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji ver- tybė. Gerai suprasta fizinė galybė yra ne kas kita kaip tikslingai panaudojama fizinė energija. Tuo tarpu energija apskritai yra tinkamas nusiteikimas veiksmui. Žmogus, ne- turįs energijos, faktinai yra nenusiteikęs veiksmui, ypač tam veiksmui, kuris pagal posakį actus est perfectio rei? yra filo- sofijoje vadinamas daikto tobulumu. Tačiau ne kiekviena energija turi tikros reikšmės žmogaus gyvenimui. Tokios reikšmės, pavyzdžiui, neturi energija, bergždžiai eikvoja- ma netikslingam krutėjimui. Žmogiškajame veikime tiks- lingas energijos panaudojimas yra vienas iš pagrindinių rei- kalavimų. Bet šitas reikalavimas vien tada tegali būti tinkamai vykdomas, jei jam atsako žmogaus prigimtyje tam tikras pastovus bei sąmoningas pasiryžimas tikslingai nau- doti savo energiją teisėtiems žmogiškojo gyvenimo reika- lavimams. Šito pasiryžimo sėkmingumas pareina nuo kū- no nusiteikimo aukštesniems gyvenimo tikslams.

Dabar, kaijau yra aiškus tolimesnis fizinio lavinimo tiks- las, t. y. fizinė žmogaus galybė, ir artimesnis jo tikslas, t. y.

23

kūno nusiteikimas aukštesniems tikslams, galima nurody- ti bendrasis fizinio lavinimo uždavinys. Apskritai ugdoma- sis uždavinys yra ne kas kita kaip ugdomojo tikslo pasieki- mas, suteikiant auklėtinio prigimčiai atitinkamo pastovaus bei sąmoningo nusiteikimo. Pasirodo, kad bendrasis fizinio lavinimo uždavinys ir yra suteikti auklėtiniui maksimumas fizi- nės energijos, išskleidžiant fizinėje jo prigimtyje, arba kūne, nu- siteikimą tarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams.

Įdomu pažymėti, kad daromi čia teoretiniai išvadžioji- mai apie bendrąjį fizinio lavinimo tikslą ir uždavinį randa ryškiausio pritaikinimo praktinėje Indijos jogų sistemoje, kurios dalis, paskirta fiziniam lavinimui, vadinama „hatha joga“. Jogas Rama-Čaraka, parašęs to pačio pavadinimo knygą, kurjis išdėsto normalaus fizinio lavinimo principus bei taisykles, šitaip rašo apie jogų fizinio lavinimo tikslus bei uždavinius: „Jogai žino, kad kūnas yra savo rūšies rū- bas, kuriuo kartais apsivelka dvasia. Jie žino, kas yra kū- nas, ir todėl yra tolimi nuo jo laikymo tikru žmogaus „aš“; bet jie irgi žino, kad kūnas yra įrankis dvasiai reikštis ir veikti, kad kūniškasis kevalas yra reikalingas tikrai žmo- gaus esmei apsireikšti ir tobulinti dabartiniame augimo tarpsnyje. Jie žino, kad kūnas yra dvasios šventovė, kad rū- pinimasis kūnu yra drauge ir tikslas aukštesnėms žmogaus pajėgoms ugdyti <...> Jogai pasisavino šitokią pažiūrą ir remiasi dar principu, kad kūnas turi būti nuolat dvasios kontrolėje ir sudaryti tarsi instrumentą, kuris būtų klusnus kiekvienam jo savininko rankos palytėjimui. Jogai žino, kad visiškai klausyti proto tegali vien taisyklingai išmiklintas, išmaitintas ir išugdytas kūnas; ogi gerai išugdytas kūnas turi būti visų pirma sveikas bei stiprus <...> Fizinės Vakarų kultūros principų šalininkai stengiasi išauginti kūną dėl kū- no, manydami, kad jis yra pats žmogus. Jogai, lavindami kūną, žino, kad jis tėra vien įrankis aukštesniems žmogaus pradams ir kad privalu tobulinti įrankis kaip tik tam, kad

24

galėtų jis tarnauti sielos išsiskleidimui. Vidutiniai fizinio lavinimo šalininkai pasitenkina tuo, kad sustiprina raume- nis tam tikra paprasta mechaninių makštymų eile. Jogai ap- šviečia savo uždavinį mintimi ir sustiprina ne tik raumę- nis, bet kiekvieną organą, kiekvieną ląstelę, apskritai kiekvieną kūno dalį, besimokydami sykiu kontroliuoti vi- sus savo kūno organus, tiek pareinančius, tiek nepareinan- čius nuo valios, - kas yra jau visai svetima Vakarų fizinio lavinimo mokyklų atstovams“ (A. Lange's lenkiškasis ver- timas, p. 7-8). Taip kalba Rama-Čaraka. Jo nusakytas fizi- nio lavinimo uždavinys apskritai gali būti pateisintas pe- dagoginės teorijos šviesoje, nors jogai savo praktikoje kartais per toli nueina ir įpuola į savo rūšies akrobatizmą, demonst- ruodami kūno pareinamybę nuo žmogaus proto ir valios. Šiaip ar taip, pacituotose Rama-Čarakos mintyse pagrindi- nis turinys gali būti suderintas su gerai suprasto fizinio la- vinimo reikalavimais.

Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta apie pagrindinį fi2i- nio lavinimo uždavinį, galima buvo pastebėti, kad šitas už- davinys siekia gretimai ir didžiausio fizinio galingumo, ir didžiausio nusiteikimo palenkti fizinę galybę aukštesniems gyvenimo tikslams. Fizinis žmogaus galingumas yra ben- drasis objektyvinis fizinės kultūros tikslas, tuo tarpu kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams yra atitin- karnai bendrasis subjektyvinis šitos kultūros tikslas. Tačiau tokie posakiai, kaip fizinis žmogaus galingumas arba kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams, yra tiek ben- dri, kad iš jų sunku susidaryti kiek konkretesnis suprati- mas apie fizinio lavinimo turinį, Todėl nuosekliai tenka eiti nuo bendrų bendriausių fizinio lavinimo tikslų prie spe- cialesnių jo tikslų, kuriems paskui reiktų parinkti objektai, priemonės ir metodai. |

Jei paimsime fizinį žmogaus galingumą, kaipo bendrąjį objektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai galėsime įsitikinti, kad

25

jo pagrindą sudaro sveikata, jo dinaminį pasireiškimą - stip- rumas iz išviršinę jo išraišką - gražumas. Kitaip tariant, spe- cialesni objektyviniai fizinio lavinimo tikslai yra sveikata, stiprumas ir gražumas. Jei, antra vertus, paimsime kūno nu- siteikimą aukštesniems tikslams, kaipo bendriausiąjį sub- jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai įsitikinsime, kad šitas nusiteikimas gali reikštis arba teorinėje pažinimo srityje, ar- ba praktinio veikimo srityje, arba pagaliau estetinės kūry- bos srityje. Teorinio pažinimo atžvilgiu yra svarbus tikslus juslių bei jauslių veiklumas, kaipo patirtinis pažinimo pa- grindas. Praktinio veikimo atžvilgiu yra svarbus kūno pa- slankumas palenkti visą savo energiją valios reikalavimams, kas sudaro palankų materialinį veikimo pagrindą. Pagaliau dailiosios kūrybos atžvilgiu yra svarbus fizinis žmogaus nu- . siteikimas savaimingai kūrybai, kas tiesia materialinį pa- grindą dailiajam menui. Žmogaus kūnas yra gerai nusitei- kęs patarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams, jei jis pasižymi reikiamu savo juslių bei jauslių veiklumu, yra pa- klusnus valios įsakymams ir visai instinktyviai bei lengvai apsisprendžia savaimingai kūrybai materialinio gyvenimo srityje. Šie trys pagrindiniai nusiteikimai yra specialūs sub- Kiek susidomėjus objektyvinių ir subjektyvinių fizinio lavinimo tikslų palyginimu, galima pastebėti, kad tarp jų esama tam tikro atitikimo. Būtent, sveikata ir tikslus juslių bei jauslių veiklumas atitinka vienas antrą jau todėl, kad tarp jų dviejų yra net priežastingumo sąryšio: tikslus juslių beijauslių veiklumas yra tam tikra psichinė plačiai supras- tos sveikatos apraiška. Fizinis stiprumas ir kūno paslankų- mas būti paklusniam valios įsakymams yra tarp savęs atiti- kimo santykyje jau todėl, kad tikrai stiprus žmogus yra tasai, kurio fizinė jėga yra palenkta valios reikalavimams. Paga- liau kūno gražumas ir jo nusiteikimas savaimingai kūrybai atitinka vienas antrą jau todėl, kad abudu šiaip ar taip pri-

26

dera prie estetinės gyvenimo srities. Gauname tuo būdu fi- ziniam lavinimui šešetą specialinių tikslų, kurie yra: svei- kata, stiprumas, gražumas, tikslus juslių bei jauslių veiklu- mas, kūno paslankumas valios reikalavimams ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Kiekvienas iš šitų tikslų susideda dargi iš visos eilės sudedamųjų savybių, kurios fiziniame lavinime savo ruožtu gali būti siekiamos kaipo smulkiausi jo tikslai. Dėl šitos priežasties tenka toliau iš ei- lės išanalizuoti kiekvienas iš šešeto minėtų fizinio lavini- mo tikslų, imant juos koreliatyviniais, t. y. atitinkančiais sau dvejetais.

2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių bei jauslių veiklumas

Visų pirma, kaip reikia suprasti sveikata? Analizuoda- mas šitą sąvoką iš sudedamųjų jos dalių, Alfredas Binet pri- eina išvadą, kad sveikatos stovis gaunamas tada, kai yra suvedamos į krūvą keturios pagrindinės kokybės, būtent: a) nebuvimas ligūstų polinkių, pavyzdžiui, palinkimo į tu- berkuliozę, b) nebuvimas aktualių ligų, c) lengvas organiz- mo prisitaikinimas prie nukrypimų nuo įprastos normalios gyvenimo tvarkos ir d) organizmo nusiteikimas ilgai gy- venti. Iš visų šitų keturių sveikatos kokybių Binet laiko reikš- mingiausia trečiąją, būtent lengvą organizmo prisitaikini- mą prie nukrypimų nuo įprastinės normalaus gyvenimo tvarkos, ir kaip tik todėl, kad sveikatos laipsnis nepasireiš- kia reguliariame, išmintingai sutvarkytame gyvenime.

Su Binet sveikatos aptarimu galima sutikti, jei kalbama apie fizinę kūno sveikatą medicinos atžvilgiu. Dėl to svei- katos sąvoka reikės žymiai praplėsti, norint pažiūrėti į da- lyką platesniu filosofiniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu žmogaus sveikata yra toks normalus jo kūno ir sielos sutarimas, ku- ris leidžia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis der- nai, pareinamai. Iš čion matyti, kad tikra žmogaus sveikata

27

nėra tas pat, kas paprastai vadinama kūno sveikata medici- niška prasme. Kalbant apie kūno sveikatą, teatsižvelgiama labiausiai į augamąsias ir juntamąsias žmogaus būtybės pa- reigas. Bet kūno sveikata, kaip kad žmogaus kojos sveika- ta, dar nėra visa jo sveikata.

Taigi tikra sveikata gaunama tada, kai vienybės pradas, kuris yra siela, tobulai vado visas fizinės žmogaus prigim- ties pareigas ir jas deramai koordinuoja organingos vieny- bės tikslams. Pilnas sveikatos nustojimas yra ne kas kita kaip mirtis, nes mirties įvykiu fizinė žmogaus prigimtis nu- stoja buvusi valdoma to vienybės prado, kuris vadinamas siela. Apmiręs kūnas, nebepalenkiamas vieningo organiz- mo tikslams, virsta pairusia medžiagos krūva, vadinama lavonu. Iš čion galima padaryti išvada, kad galutinoje są- skaitoje sveikata yra deramas santykiavimas tarp atskirų dalių ir vieningos visumos fizinėje žmogaus prigimtyje.

Plačiai suprasta sveikata yra normalus pagrindas paži- rimo tikslams; Aristotelio žodžiais tariant, gerai jaustis, reiš- kia būti gerai nusiteikusiam pažinimo tikslams. Todėl, fi- ziologinė kūno sveikata yra labiausiai mediciniškos higienos tikslas, o fiziniam lavinimui, kaipo pedagoginiam veikimui, tenka specialiai susirūpinti juslių bei jauslių lavinimu, nes kaip tik jose privalo glūdėti tasai nusiteikimas, kuris yra pageidaujamas teoretinio pažinimo atžvilgiu, kaipo mate- rialinė šiojo atrama.

Apskritai teorinėje kultūros srityje bendra ugdomoji ver- tybė, kaip žinoma, yra intelektualinis, arba protinis, išsila- vinimas. Tuo tarpu pažinimo tvarkoje protinis aktas remia- si jusliniu patyrimu, kaipo materialine savo atrama, nes niekas nepatenka į mūsų protą, kas pirma nėr perėję per mūsų juslių bei jauslių aparatą. Vadinasi, nuo mūsų juslių bei jauslių aparato veikimo taip ar šiaip pareina mūsų pro- tinis pažinimas. Todėl yra labai svarbu, kad šitas juslių bei jauslių aparatas, kuris patiekia juslinio pažinimo ir todėl

28

pagrindžia protinį pažinimą, veiktų pilnai, greit ir tiksliai. Tuo tarpu toksai juslių bei jauslių aparatas priklauso fizi- nei mūsų prigimčiai, turinčiai tam reikalui jutimo bei jauti- mo organus, t. y. nervų ir smegenų sistemą. Ir štai pasiro- do, kad jutimo bei jautimo organai gali įsigyti tam tikromis fizinio lavinimo priemonėmis palankių funkcionavimo ypa- tybių, kurios sudaro juslėms bei jauslėms nusiteikimo veikti greit, pilnai ir tiksliai. Šitas nusiteikimas ir dera pavadinti normaliu, t. y. tiksliu bei tikslingu, juslių bei jauslių veiklu- mu. Tai yra pagrindinis fizinės prigimties nusiteikimas, tin- kąs teoretinėje srityje aukštesniam intelektualinio pažini- mo reikalui, kuris galutinėje sąskaitoje yra tiesos pažinimo reikalas. Šitam nusiteikimui lavinti fizinės kultūros moks- las žino jau atskirą skyrių, vadinamą juslių bei jauslių lavi- nimu. Tokiame skyriuje ir privalu tyrinėti tie fizinio lavini- mo objektai, priemonės ir metodai, kurie turėtų išlavinti lytėjimo, regėjimo, girdėjimo, ragavimo ir užuodimo juslės ir tokias išvidinio jautimo išgales, kaip pusiausvyros jaus- mą, vaizduotę, pajustinę atmintį, nuvokimą, arba percepci- ją, vertinamąją jauslę, arba instinktą, ir t. t.

Reik pasakyti, kad fizinio lavinimo uždavinys - lavinti juslės bei jauslės - yra dar menkai suprantamas įvairiose fizinio lavinimo sistemose ir todėl atitinkamas fizinio lavi- nimo teorijos skyrius dar nėra tinkamai išplėstas. Be to, sy- kiu su šituo fizinio lavinimo uždaviniu yra suplakami arti- mi dalykai, kurie aiškiai sutampa su kitais gretimais fizinio lavinimo tikslais. Pavyzdžiui, prancūzų fizinio lavinimo profesorius Georges'as Demėny jutimų bei nuvokimų (per- cepcijos) lavinimą įglaudžia į lavinimą tos bendresnės fizi- nės savybės, kuri jo vadinama terminu „adresse“, kas reiš- kia apsukrumą, vikrumą, miklumą, rusiškai „lovkostj“. Sveikata yra, Demėny supratimu, higienos išdava, o mik- lumas yra judesių ekonomijos išdava, kuri pareina nuo jus- lių bei jauslių lavinimo. „Galutinoje sąskaitoje, - sako jisai, -

29

miklumas ir menas panaudoti savo jėgas pareina vien nuo nervų sistemos išlavinimo. Iš tikrųjų tai yra raumenų para- ginimų tvarkos reikalas“*. Galima sutikti, kad miklumas yra ekonominis žmogaus energijos panaudojimas, pareinąs nuo nervų sistemos išlavinimo. Bet reik taip pat pastebėti, kad šitas miklumas sykiu gali būti ir praktinė, ir kuriamoji fizinio gyvenimo apraiška. Praktiniame gyvenime žmogaus miklumas didina jo galingumą, suvaldytą valios reikalavi- mais, o estetinėje srityje miklumas yra sąlyga ne tik judesių gražumui, bet ir savaimingam kūrybiniam nusistatymui. Tuo būdu pasirodo, kad miklumas yra sudėtinga išdava, kuri pareina sykiu ir nuo juslių bei jauslių išlavinimo, ir nuo praktinio nusistatymo ekonomiškai naudoti savo ener- giją, ir nuo kuriamojo tikslingumo.

Sąryšyje su juslių bei jauslių lavinimu būtų visai ne pro šalį kalbėti apie tokius atskirus dalykus, kaip tikroji akis, ritmo jausmas ir apskritai pusiausviras temperamentas, ar- ba pobūdis, kurie šiaip ar taip pareina nuo deramo nervų bei smegenų sistemos ir tuo pačiu juslių bei jauslių išlavi- nimo. Bet čia pasitenkinsiu vien šituos dalykus tepaminė- jęs.

3. Fizinis stiprumas ir kūno paslankumas paklusti valios reikalavimams

Antrasis dvejetas koreliatyvinių, arba atitinkančių sau, fizinio lavinimo tikslų yra, kaip žinome, fizinis stiprumas ir kūno klusnumas valios įsakymams. Čia bus pravartu pra- dėti nuo kūno stiprumo sąvokos. Minėtasis Binet nustato, kad fizinis stiprumas pareina nuo dviejų rūšių veiksnių, bū- tent: pirma, nuo kūno išsiskleidimo laipsnio ir, antra, nuo darbo kiekio, kurį pajėgia atlikti individas tam tikru laiku.

* Demėny G. Les bases scientifigues de |'ėducation physigue. - P. 262.

30

Kūno išsiskleidimas pasireiškia ūgiu, svoriu, pečių pločiu, raumenų stangrumu ir plaučių pajėgumu. Yra tai vis ap- raiškos, kurios gali būti matuojamos tam tikrais prietaisais. Sunkiau yra nustatyti tas darbo kiekis, kurį gali individas atlikti tam tikru laiku, nes čia reik skaitytis su tuo, koks yra jėgos maksimumas, kuris gali būti pasiektas vienu momen- "tu, ir su tuo, koks yra pastangos patvarumas, arba atsilai- kymas prieš nuovargį.

Jei žiūrima į fizinį žmogaus stiprumą grynai išviršiniu būdu, t. y. su natūralistiniu objektyvumu, tai, žinoma, ga- lima sutikti su Binet fizinės žmogaus galybės apibrėžimu. Bet jei panorėsime pažiūrėti į dalyką labiau pedagoginių atžvilgiu, tai šitą apibrėžimą turėsime papildyti kokybė- mis, kurios reikalauja palenkti fizinę žmogaus energiją do- riniams jo valios reikalavimams. Hėbert'as, sumanus fizi- nio lavinimo pedagogas, daro šituo atžvilgiu žymų žingsnį į priekį. „Jėgos kodekse“ jis nustato šitokias kokybes, rei- kalingas fiziniam stiprumui: 1) patvarumo jėgą, arba ga- lėjimą ilgai išlaikyti didesnę pastangų įtampą, 2) raume- nų jėgą, sugebančią atskirais kūno organais daryti įvairių reikiamų pastangų, 3) vikrumą, t. y. sugebėjimą veikiai pereiti iš rimties į veiksmą ir, atvirkščiai, iš veiksmo į rim- tį, 4) miklumą, arba sugebėjimą taupyti savo jėgas, norint ilgiausiai apsiginti nuo nuovargio, 5) vyriškąsias kokybes, t. y. energiją, valingumą, drąsą, šaltą kaują, greitą apsi- sprendimą, tvirtą pasiryžimą, tvirtybę, pastovumą, fizi- nės bei dorinės pastangos pamėgimą, susivaldymą aki- vaizdoje pavojaus, aukštybės, fizinio bei moralinio skausmo, 6) teorinį nusimanymą ir praktinį sugebėjimą atlikti naudingas bei neišvengamas fizines pratybas, pa- galiau 7) užsigrūdijimą šalčiu, karščiu ir kitomis krašty- bėmis ir dargi saikingumą bei paprastumą valgyme bei gėrime. „Tvirtoji būtybė, - sako Hėbert'as, viską glaus- damas į krūvą, — yra patvari, raumeninga, vikri, mikli,

31

energinga, užgrūdyta, nelepi ir saikinga. Be to, ji sugeba žygiuoti, bėgti, šokti, laipioti, kopti, mėtyti, gintis ir plau- kioti“*.

Pirmoje vietoje Hėbert'as stato patvarumo jėgą, nes „kad būtybė galėtų trukti laike, prigimtis įsako jai patverti. Tad patvarumo jėga yra pirma iš kokybių, kurių jai privalu tu- rėti“**. Bet toliau jis dar prideda: „Vikrumas, miklumas ir aktyviosios arba vyriškosios kokybės yra taip pat pagrindi- niai jėgos pradai“***. Pagaliau nuo aktyvių vyriškujų ko- kybių jis pereina prie reikalavimų fiziniam lavinimui gry- nai dorinių kokybių. „Fizinis lavinimas reikalauja sveikos doros, orientuojamos į gėrį. Besirūpinant vien materialinė- mis fizinių pratybų išdavomis ir nenustatant aukštesnės jų prasmės, dirbamas vien gyvulio auginimo, bet nė žmogaus auklėjimo darbas“ ****.

Ši linkmė nuo grynai fiziologinio mato prie dorinio ver- tingumo fiziniame lavinime yra visai natūrali, jei atsižvel- giama į tai, kad bet kuris ugdymo uždavinys turi būti su- derintas su visa pilnutinio ugdymo sistema pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principais. Šituo atžvilgiu tik- ras nuoseklumas fizinio stiprumo lavinime bus šitokis. Iš pačios pradžios tenka, žinoma, rūpintis pilnutiniu kūno iš- ugdymu ir tvirta jo sudėtimi. Paskui, bet faktinai gretimai, dera rūpintis fizinės prigimties darbingumu. Toliau priva- lu suteikti fizinei prigimčiai aktyvių vyriškųjų savybių. Pa- galiau reik visos šitos fizinio stiprumo apraiškos tobulai pa- lenkti doriniams valios reikalavimams. Tuo būdu kaip tik pasireiškia nuoseklus pedagoginis ėjimas nuo objektyvaus fizinės prigimties tikslo prie subjektyvaus.

* Hėbert G. Le Sport contre I'Education physigue. - P. 6. ** Ten pat. - P. XV. *** Ten pat. - P. XV-XVI. *** Tenpat.- P. 5.

32

Kai kuriais iš suminėtų keturių momentų bus ne pro šalį dar kiek susidomėti. Visų pirma svarbu gerai suprasti žmo- gaus organizmo darbingumas. Čia ypatingai privalu skai- tytis su faktu, kad gyvenimas reiškiasi visuomet tam tikru veikimu. Bet kad būtybė veiktų, ji turi turėti jėgų, kurias galėtų eikvoti. Tam tikra prasme gyverumas yra net ne kas kita kaip asimiliuotų energijų eikvojimas. Todėl juo dau- giau darbo žmogus turi atlikti savo gyvenime, juo daugiau jėgų jis reikalingas šitam tikslui. Žinoma, tai nereiškia, kad gyvenimo darbingumas reikia matuoti grynai fizinės ener- gijos kiekiu. Jei taip iš tikrųjų būtų, išeitų, kad atletai turi pasižymėti didžiausiu darbingumu. Tuo tarpu labai gali- ma abejoti atletų darbingumu, jei tik darbingumą suprasi- me tikslingo kuriamojo produktingumo prasme. Atletai pa- prastai suvartoja neproduktyviai raumenų sklaidai tiek fizinės energijos, kad dažnai intelektualinės jų pajėgos nyks- ta, neproporcionaliai jų raumenų sistemai išsiskleidus. To- dėljau Platonas, aukštai vertinęs fizinį lavinimą ir, tarp kit- ko, gimnastiką, teigė, kad gimnastika virsta atletų pabjaurinimo priemone, jei ji tampa raumenų kultūra. To- dėl ir Euripidas buvo pareiškęs apie atletus šitokį pasmer- kimą: „Atikoje yra daug dykūnų, bet blogiausi iš jų yra at- letai“. .

Tikrasis, t. y. produktyvus, žmogaus darbingumas gali būti matuojamas tuo, kiek kultūrinės kūrybos žmogus gali atlikti fizinėmis savo pajėgomis. Kiekvienas kultūrinis dar- bas turi būti atliktas taupiai energiją eikvojant, bet reikia turėti maksimumas fizinės energijos, kad galima būtų at- likti maksimumas kultūrinio darbo. Todėl, lavinant žmogų fiziniu atžvilgiu, visuomet svarbu turėti galvoje uždavinys suteikti žmogui tokis maksimumas fizinės energijos, kad jis galėtų atlikti maksimumą kultūrinio darbo. Toks bus kaip tik dinaminis energijos stovis, kuris skiriasi nuo sta- tinio jos stovio. Atletas, sutaupęs daug fizinės energijos

33

savo raumenyse, arba nutukęs žmogus, sutaupęs jos savo taukuose, pasižymi labiau energija, esančia statiniame sto- vyje, bet kaip tik todėl jie nepasižymi maksimaliniu pro- duktyviu darbingumu. Darbingiausias kultūrinio produk- tyvumo atžvilgiu bus tasai, kas lengvai pasisavina fizinę energiją ir sykiu produktyviai ir taupiai ją eikvoja kultūri- niam darbui. Jo energija yra, galima sakyti, nuolatos dina- miniame stovyje. Toks bent pageidaujamas yra santykis tarp fizinės energijos ir produktyvaus kultūrinio darbo, kuris prasideda nuo tikslingo rankų darbo ir baigiasi aukščiau- siais dvasiniais laimėjimis.

Aktyviomis vyriškosiomis savybėmis, kurios turi būti su- teiktos toliau fizinei žmogaus prigimčiai, paprastai vadi- namos žymės, kuriomis dažniau pasireiškia vyriškasis pobūdis. Štai žymiausios aktyvumo savybės: šaunus nar- sumas, energinga valia, lengvai besiryžtanti veikti, šaltas kraujas, tvirtas pastovumas, dvasios tvirtybė pavojuje ir t. t. Nors senovės pasauly šitos žymės buvo laikomos pagrin- dinėmis dorybėmis, kaip parodo faktas, kad lotynų virtus buvo tada didžiausioje pagarboje, tačiau iš tikrųjų tai yra labiau vyriškojo temperamento, t. y. pobūdžio, negu dori- nio apsisprendimo dalykas. Beveik visos šitos savybės ga- li būti pakreiptos į neigiamąjį veikimą, koks, pavyzdžiui, yra imperialistiškasis kariškumas, tuščias avantiūrizmas, donkichotizmas, įvairios atletiškos rungtynės ir t. t. Fizinė energija ir vyriškieji jos reiškimosi būdai tampa doriniam tobulėjimui tikrai teigiamu veiksniu, kai kūnas įgauna pa- stovaus nusiteikimo visai savo energijai palenkti doriniams valios reikalavimams. Šitas kūno nusiteikimas ir yra aukš- čiausias fizinio stiprumo laipsnis, imamas kokybiniu, bet ne kiekybiniu atžvilgiu. Jo siekimas fizinio lavinimo prie- monėmis, atsižvelgus į praktinę gyvenimo sritį, turi suda- ryti pedagogui pagrindinį uždavinį. Tai yra, taip sakant, telkiamoji fizinių pastangų linkmė, kuria einant, fizinė ener-

34

gija turi būti suimta į tvirtas valios sąvaržas, kreipiančias ją į dorinį tikslą.

Jei kūno kultūra pasitenkina fiziniu stiprumu, palenktu vyriškojo pobūdžio reikalavimams, bet atpalaiduotu nuo dorinių tikslų, tai jos išvadoje gaunamas tasai vienašališ- kas atletizmas, kurio apraiškų tiek daug galime matyti paskutiniais laikais vadinamajame kultūringame pasau- lyje. Imkime, pavyzdžiui, vieną tik reikšmingą rungtynių atsitikimą, kuris įvyko 1926 m. rudenį Jungtinių Amerikos Valstijų Filadelfijos mieste. Ten pasaulinis bokso čempio- nas Dempsėjus turėjo rungtis su kitu boksininku Tenėjumi, kuris, žinoma, tikėjosi paveržti pasaulinę garbę iš besiilsė- jusio jau trejus metus ant laurų kumščio žygininko. Pažiū- rėti nepaprasto reginio buvo suvažiavę į Filadelfijos stadio- ną apie 150 000 žmonių, kurių tarpe, kaip rašė laikraščiai, buvo irgi visuomenės žiedas. Belaukdami reginio, žmonės susijaudino, geiduliai įkaito, prasidėjo azarto žaismas pini- gais už spėjamą laimę. Tuo tarpu rungtynių pradžia skel- biama ir žygininkai sueina į kumšties kovą. Tenėjui sekasi. Pirmame raunde jis smarkiai suduoda Dempsėjui į smak- rą. Radiotelegrafas, kurio klausosi milijonai žmonių, iškil- mingai praneša į visus pasaulio kraštus: Dempsėjus gavo į smakrą. Po antro raundo radijas pranešė pasauliui, kad Te- nėjus smogė savo priešininkui dar tris kartus į veidą. Po aštunto raundo pasaulis sužinojo, kad viena Dempsėjaus akis užsimerkė. Po devinto raundo atėjo naujiena, kad an- tra jo akis irgi pamušta. Einant dešimtam ir paskutiniam raundui nebuvo jau abejojama, kad Tenėjus turi išeiti lai- mėtoju. Sužavėta nepaprasto įvykio publika ir jos tarpe at- vykęs specialiais traukiniais visuomenės žiedas nebesitvė- rė džiaugsmu ir nepaisė dangaus, kuris bandė ją atvėsinti lietaus srovėmis. Nugalėtasis Dempsėjus nemanąs vis dėl- to nurimti ir tikisi, atsipeikėjęs nuo smūgių, atgausiąs pa- saulinio čempiono titulą, juo labiau kad vienas iš naftos

35

pramonininkų paskyrė premijai 750 000 dolerių už rungty- nių atkartojimą Los Andžele. Tai yra faktai, apie kuriuos rašė visi žymesni pasaulio laikraščiai, dargi su pastaba, kad šitos rungtynės sužadinusios daugiau susidomėjimo negu įvykusios maždaug vienu laiku Floridoje baisios katastro- fos.

Lengva įsitikinti, kad nei Dempsėjui, nei Tenėjui nega- lima nepripažinti aktyvių vyriškojo pobūdžio žymių, bū- tent: nei narsumo, nei šalto kraujo pavojuje, nei pastovu- mo pasiryžime, nei užsigrūdijimo prieš fizinius likimo smūgius; bet taip pat lengva pastebėti, jei neapankama nuo sensacingo reginio, kad kumštininkų žygiai neturi jokio teigiamo sąryšio su protingais gyvenimo tikslais ir kad fi- zinis lavinimas jaunimo šitokia brutalaus atletizmo pakrai- pa, kad ir ne taip ryškiai pažymėta, neturi nieko bendro su tikraisiais pedagoginiais kūno kultūros reikalais. Pa- našus fizinis lavinimas yra ne kas kita kaip amoralinio gy- vulio dresūra, kuri pažemina žmogaus vertę ir padaro jį neproduktyvų kultūrinei kūrybai. Žmogaus stiprumas te- gali rasti savo žmogiškąjį pateisinimą vien tik tada, kai jis - yra verčiamas klausyti jo valios, palenktos doriniam tiks- lui. Tik tada fizinis lavinimas, duodąs žmogui fizinio stip- rumo, turi pedagoginės reikšmės. Tik tada tegalima kal- bėti apie racionalią kūno kultūrą, t. y. apie kultūrą, kuri susiderina su racionaliais, arba protingais, gyvenimo tiks- lais. Todėl tikru fiziniu galingumu pasižymi tik tasai, kas sugeba suderinti savyje ir tvirtai išugdytą kūną, ir akty- viąsias vyriškojo pobūdžio savybes, ir maksimalinį pro- duktyvų darbingumą, ir kūno paslankumą pasiduoti do- riniams valios įsakymams.

Čia gali sukelti klausimą aktyviosios vyriškojo pobū- džio savybės, kurios tarsi tampa fizinio stiprumo sude- damąja dalimi. Išeina, kad moterys arba negali pasiekti fizinio stiprumo, arba jį pasiekia įsigijusios vyriškųjų sa-

36

vybių. Iš tikrųjų dalykas neturėtų būti taip griežtai ima- mas, kai yra kalbama apie vyriškąsias grynai fizinio ak- tyvumo savybes. Iš vienos pusės, negalima abejoti, kad fizinė jėga yra matuojama grynai kiekybiniu būdu, ir to- dėl fizinis vyro energingumas didesnis negu moters. Šita aplinkybė dar toli gražu neparodo, kad vyro organizmas būtų vertingesnis kokybiniu atžvilgiu, nes, nuosekliai sprendžiant, reikėtų sutikti, kad dramblio organizmas esąs vertingesnis kokybiniu atžvilgiu už vyro organiz- mą. Vis dėlto ta aplinkybė, kad fizinė vyro jėga ir fizinis jo aktyvumas pralenkia tas pačias moters kokybes, įgali- na tam tikras fizinio stiprumo apraiškas vadinti vyriško- siomis savybėmis. Jei fizinis žmogaus stiprumas tereikė- tų matuoti vien kiekybiniu atžvilgiu ir dargi šitų vyriškųjų savybių prasme, tai moterį turėtume pripažin- ti nepalyginti silpnesne už vyrą ir todėl menkesne fizi- nės kultūros atžvilgiu.

Bet antra vertus, kaip matėme, fizinė žmogaus ener- gija įgauna tikros, arba žmogiškosios, vertės tik tada, jei ji yra panaudojama produktyviam darbui ir tuo pačiu pa-

" lenkiama doriniams valios reikalavimams. Jei fizinio mo- ters stiprumo įvertinimas turi pareit nuo to, kiek ir kaip tosios fizinės energijos gali išsiugdyti moteris savo orga- nizme, kuris turi tarnauti fiziniam jos pašaukimui ir ap- skritai kultūriniam produktyvumui, tai tuomet galima teigti, jog fizinis moters organizmas yra lygiai vertingas, nes jis lygiai gerai gali prisitaikinti prie moters pašauki- mo uždavinių, kurie yra vienodai vertingi su vyro pa- šaukimo uždaviniais. Kur kitur man teko išrodinėti, kad vyras aktyviau reiškiasi išviršiniais veiksmais, tuo tarpu moteris pasižymi labiau receptyvumu, arba pasyvumu, surištų su išvidiniu veiklumu. Todėl irgi turėjau pripažinti, kad kultūros srityje vyras pasireiškia didesne kuriamąja iniciatyva, tuo tarpu moteris labiau pasižymi kultūrinės

37

. -

kūrybos realizavimu, tarp kitko per savo pašaukimą šei- mynoje“.

Tai, kas pasakyta apie pagrindinį vyriškojo ir moteriš- kojo pobūdžio skirtumą, turi lygios reikšmės taip pat vyro ir moters palyginimui fizinio galingumo atžvilgiu. Vyras aktyviai pasireiškia fizine savo enrgija, kuri dažnai spiria jį į šaunų žygį, tiek puolant, tiek besiginant ar net riteriškai ginant kitą. Todėl žmonijos istorijoje karžygio tipas iš es- mės priklauso vyrui. Tiesa, istorija žino ir riteriškų moterų, pasižymėjusių kariškojo heroizmo žygiais. Bet būtų klai- dinga manyti karžygiškumą lygiai pritinkant moteriai kaip ir vyrui. Šituo atžvilgiu yra labai reikšmingas senovės grai- kų mitas apie amazones, pasižymėjusias savo karžygišku- mu. Šitame mite reikšminga yra tai, kad amazonės, norė- damos prisitaikinti prie ginklų vartojimo reikalavimų, turėjo deformuotis, arba nusigamtinti, gražiąją savo lytį. Joseph de Maistre'as sakė, kad nėra tokios tiesos, kurios mes ne- rastume šiaip ar taip įvystytos į senovės mitologiją, taigi ir amazonių mite yra įvystyta tiesa, kad moterims kariškasis žygiškumas nepritinka iš prigimties, nors, tuoj pažvelgus, rodos, kad amazonės moterys yra idealizuojamos.

Moterims iš prigimties pritinka pasyvus heroizmas, ku- ris savo vertingumu gali būti ne žemesnis už aktyvųjį žy- giškumą. Ir šitas faktas randa jau fizinį pagrindą materiali- nėje moters prigimtyje. Jei moteris iš tikro nori tikti prigimtam savo pašaukimui tiek fizinės prigimties, tiek kul- tūros atžvilgiu, ji negali ir neprivalo ekspansyviai išsisemti išviršinių žygių srityje. Ji, atvirkščiai, turi sutelkti savyje la- bai daug išvidinės energijos, reikalingos tam išvidiniam veiklumui, kuris yra pagrindinė kūrybinio jos pasiryžimo priemonė. Vienas tik naujo žmogaus kūno suformavimas

* Žr. mano straipsnį „Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija“ „Naujojoje vaidilutėje“ 1926 m. 3 ir 4 numeriuose. - St. Š.

38

yra tiek ypatingas išvidinės kūrybos atsitikimas, kad jis ir savo tikslingumu, ir savo panaudotos energijos kiekiu, ir nepaprastu savo patvarumu gali būti statomas greta di- džiausių fizinio vyriškojo aktyvumo žygių. Čia ir pasirodo, kad vadinamasis aktyvumas ir vadinamasis pasyvumas yra sąlyginės kategorijos, kurios kokybiniu atžvilgiu negali būti atitinkamai laikomos viena teigiama, antra neigiama. Pa- syvus moters heroizmas gali būti todėl lygiai, nors ir kito- kiu būdu, produktyvus ir kuriamasis, kaip ir aktyvi kūry- binė vyro iniciatyva.

Turint visa tai galvoje, tenka padaryti moterims korek- tyvų tame fizinio jų stiprumo apibūdinimę, kuris buvo iš pradžios taikomas vyrams, kaipo stipriosios lyties reiškė- jams. Fiziniame moterų lavinime nedera siekti tų vyriškųjų savybių, kurios nesusiderina su jų prigimties pašaukimu. Antai moterims nėra prigimta pasižymėti nei atletiška rau- menų jėga, nei ypatingu narsumu, nei šauniu žygiškumu, besireiškiančiu išviršiniais veiksmais. Atpalaiduotas nuo protingų gyvenimo tikslų atletizmas vyre nedaro gero įspū- džio neapakusiam nuo sensacijos estetui, o moteryje atle- tizmas jam yra tiesiog nepakenčiamas, kaipo einąs priešin- ga pakraipa su jos prigimtimi. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad visi kiti racionalūs fizinio lavinimo uždavi- niai nebūtų statomi moterų kūno kultūrai ir kad sykiu ne- galėtų būti moterims vartojamos tokios priemonės, kaip gimnastika ir sportas. Nekalbant jau apie normalų kūno au- gimą, fizinis lavinimas turi stengtis padidinti moters orga- nizme ir pagrindinį fizinį atsparumą, ir produktyvų jo pa- tvarumą, ir organinės jėgos kiekį, ir raumenų pastangumą, ir vikrumą, ir miklumą, ir t. t. Bet šitas fizinis lavinimas turi visados aiškiai orientuotis išvidiniu fiziologiniu moters or- ganizmo darbingumu, atitinkančiu jos pašaukimą. Tik tuo būdu fizinis lavinimas gali pasiekti tą visų gyvybinių ir todėl iš esmės produktyvių jėgų pusiausvyrą, kuri yra

39

geriausias ženklas ir geros sveikatos, ir gerai suprasto fizi- nio stiprumo.

Būtų ne pro šalį čia pažymėjus, kad vyras pralenkia 10- terį fizine energija, matuojama grynai kiekybiniu biizhu, 0 moteris, tarsi atsilygindama už tai vyrui, pralenkia jį esteti- nėje fizinės prigimties reiškimosi srityje. Kaip lengvai gali- ma įsitikinti, moteris pralenkia vyrą plastikos ir ritmikos srityje, kur prasiveržia visai ypatingu būdu išvidinis mote- riškosios psichikos veiklumas.

„mČia turiu dar pažymėti, kad galutinis fizinio galingumo "lavinimo tarpsnis, kuriuo turi būti pasiektas maksimalinis „kūno klusnumas valios reikalavimams, turi, žinoma, lygios Sieikšmės tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo tikslams. Tikras fizinis lavinimas visuomet stengiasi padaryti žmogaus kū- ną pareinamą nuojo valios, kad jis pasidarytų klusniu įran-- kiu aukštesnių žmogaus galių valdžioje. Žmogus tuo tarpu tegali tapti tikru savo kūno viešpačiu tik atkariavęs arba išvadavęs jį iš aklų gaivalų prievartos. jau šituo kūno su- valdymo faktu įvyksta savo rūšies jo perkeitimas, arba, anot Gesseno, tikras jo sužmoginimas. Ir, žinoma, kūno sužmo- ginimas, arba, kas išeina į vieną, tobuliausias jo palenki- mas aukštesniems žmogiškojo gyvenimo tikslams, turi bū- ti vienas iš svarbiausių fizinio lavinimo rūpesnių. į Kiek toli galima nueiti šita pakraipa visai prigimtomis fizinio lavinimo priemonėmis, gali mums liudyti jogų prak- tikos patyrimai. Šitie laimėjimai tiek yra nepaprasti Vakarų Europos žmonėms, kad jie čia yra arba neigiami atkakliu būdu, arba fantastiškai aiškinami okultiškais būdais. Tuo tarpu visos jogų praktikos apraiškos, kurios taip stebina va- dinamojo kultūringo pasaulio Žmones, pareina nuo fiziolo- ginio gyvenimo palenkimo tokioms psichinėms žmogaus galioms, kaip vaizduotė, protas, valia. Jogas pradeda nuo paprasto tvarkymo savo gyvenimo pagal higienos reikala- vimus. Į mitimą, kvėpavimą, į judesių sistemą jis įveda pa-

40

prasčiausią tvarką, geriausiai atitinkančią savaimingus pri- gimties polinkius. Eidamas toliau, jis stengiasi visiškai są- moningai suvaldyti pusiau sąmoningas organizmo apraiš- kas, pavyzdžiui, kvėpavimo vyksmą. Pagaliau jis ima kontroliuoti ir veikti net visai nesąmoningus organizmo vyksmus, kokie yra kraujotaka, virškinimas, širdies plaki- mas ir įvairūs kiti instinktyvūs bei reflektoriniai vidaus or- ganų judesiai. Visas šitas organizmo suvaldymas ir jo pa- reigų kontroliavimas yra jogo siekiamas išviršinėmis juslėmis ir išvidinėmis jauslėmis, kurių funkcionaliniu iš- skleidimu jisai nuolatos rūpinasi. Tarp kitko, čia ypatinga rolė tenka tai psichinei galiai, kuri yra vadinama vaizduo- tės vardu. Yra juk žinoma iš psichologijos mokslo, kad vaiz- duotė per savo padarus, arba vaidinius, turi galingos judi- namosios jėgos visam Žmogaus organizmo funkcionavimui. Vaizduotės galybę jogai ir sunaudoja sąmoningų ir nesą- moningų savo organizmo funkcijų kontrolei. Jei sykiu iš- viršinės juslės ir išvidinės jauslės ir, tarp kitko, vaizduotė yra tvirtai palenkiamos proto ir valios galioms, tai pagaliau gaunamas toks kūno suvaldymas hierarchinėje jo pareigų tvarkoje, kuris įgalina protą valdyti bet kurią organizmo pareigą. Todėl nenuostabu, kad jogai sugeba demonstruoti tokių dalykų, kaip kraujotakos reguliavimas, vietinė arba bendra anestezija, nepaprastas juslių bei jauslių tikslumas, galinga autosugestija ir hipnozės jėga, didelis patvarumas bei atsparumas ir t. t. | Iš tikrųjų jogų praktikoje nėra nieko okultiško arba ant- gamtiško; tai yra perdėm natūrali fizinio išsimankštymo sis- tema, kuri gali būti pateisinta ir išaiškinta visai racionaliu būdu, nors jų teoretiniuose išvadžiojimuose prisimaišo ne- maža dalykų, vienašališkai suprantamų rytiškosios jų pa- saulėžiūros šviesoje. Svarbiausia yra čia suprasti, kad bet kuris gyvybės apsireiškimas yra šiaip ar taip substancinės lyties veikimas medžiagos, o kalbant apie žmogų, - sielos

41

veikimas kūno. Tarp aukščiausiųjų žmogaus sielos galių, t. y. proto ir valios, iš vienos pusės, ir žemiausiųjų fiziolo- ginių žmogaus organizmo pareigų, iš antrosios, yra visa ei- lė tarpinių pareigų, kurios dera tam tikromis fizinio lavini- mo priemonėmis padaryti hierarchiškai priklausomos taip, kad žemiausios iš jų kuo tobuliau būtų paklusnios aukš- čiausioms, t. y. proto ir valios reikalavimams. Žmogaus kū- no gyvenimas bei veikimas yra tada tvarkomas aukštesne, vadinasi, protinga jo sielos prigimtimi, kas ir yra tikras šito kūno sužmoginimas. Kaip parodo jogų patyrimas, kūno sužmoginimas yra naudingas ne tik produktyvaus darbin- gumo atžvilgiu, bet ir kitais pagrindiniais fizinio gyveni- mo atžvilgiais. Pasirodo, kad jogai pasižymi dideliu atspa- rumu prieš ligas, yra užgrūdyti oro ir šilumos atmainoms, ilgai palaiko kūno jaunumą ir apskritai iEAi gyvena dar- bingumo stovyje.

Tai, kas joguose nemaloniai stebina racionalios gyveni- mo filosofijos šviesoje, yra, iš vienos pusės, fantastiškas aiš- kinimas kai kurių gamtos bei prigimties apraiškų, o iš ant- rosios, tam tikras akrobatizmas, žinoma, neatletiškas, su kuriuo jie kartais demonstruoja savo kūno klusnumą pro- tui ir valiai. Tai pareina nuo to, kad jogams trūksta raciona- lios askezės supratimo, t. y. tos askezės, kuri fiziniam lavi- nimui gali suteikti aukščiausio tikslingumo. Ir iš tikro, kai žmogaus kūnas yra pasidaręs paslankiu klausyti aukštes- nių žmogaus galių, vienintelė teisinga jo klusnumo pakrai- pa tegali eiti pagal dorinio gyvenimo principus. Gerai su- prasta askezė ir yra vyriausias principas fiziniam lavinimui, kaipo dorinis jo orientacijos pradas.

Askezės terminas nei savo istorine kilme, nei savo s4- vokos turiniu visai dar nereikalauja būti suprastas su vi- su vienuoliškojo šventumo griežtumu. Graikų žodis acxnotę reiškė iš pradžios reikalingą bėgtynėms ir pra- tyboms kūno nusiteikimą. Tuo būdu pačioje istorinėje žo-

42

džio kilmėje religinės žymės nėra buvę. Ilgainiui aske- zės sąvoka praplito ir apėmė visą kūno lavinimą pagal graikiškąjį idealą, kuris reikalavo galimos harmonijos, pu- siausvyros, jėgos, gražumo ir miklumo. Spartiškasis fizi- nis lavinimas įnešė į askezės supratimą kiek daugiau do- rinės prasmės, reikalaudamas griežtesnio fizinės prigimties palenkimo susivaldymo principams. Tiesa, jau senovės laikais į askezės supratimą kartais buvo įneša- mas religinis pradas. Bet jis įgavo ypatingos reikšmės tik krikščioniškojoje pasaulėžiūroje, kur askezė dažnai bu- vo suprantama kaip kova su geiduliais dėl religinio ide- alo arba net kaip pratinimasis dorintis. Miuncheno pro- fesorius Franzas Walteris, parašęs žymų veikalą „Der Leib und sein Recht im Christentum“, vis dėlto tvirtina, kad askezės sąvokoje nėra nieko specifiškai krikščioniš- ko, nes jos esmę sudaro dvasinio gyvenimo atlaikymas prieš grynai fizinį buvimo būdą. Pasak jo, „Askezė nori ne ko kito, tik laiduoti tikrą Žmogaus laisvę, išvaduoti dvasią iš prievartos sąvaržų, statomų jai to pikčiausio priešo, kuris yra žemas geidimas, taip prieštaraująs pro- tui ir tikėjimui. Visa nelaisvės sritis žmogaus prigimtyje, "arba prigimties sąvaržos, yra arena, kur laisva dvasia lai- mi kilniausių, visuomet žaliuojančių laurų. Askezė yra savęs paneigimas, kiek ji neigia prievolę pripažinti Že- mesnio egoistiško užsigeidimo valdžią ir visu pajėgumu spiriasi prieš šitą užsigeidimą. Jinai yra savęs paneigi- mas, kiek neigia jungo bei verguvės būtinumą ir sykiu teigia mūsų geresnio aš, mūsų dvasinės asmenybės išsi- skleidimą ir jos laisvę. Jinai stengiasi nugalėti, pažaboti, net užmušti to pikto geidimo demoną, kuris yra įsisprau- dęs į Žmogaus prigimtį sykiu su įgimtąja nuodėme. To- kia prasme askezė yra numarinimas“*.

* Walter F. Der Leib und sein Recht im Christentum. - S. 98.

43

Nesigilindamas toliau į fizinio lavinimo santykį su as- keze, turiu konstatuoti, kad racionali fizinio lavinimo siste- ma, jei ji nori būti nuosekli, turės fizinį lavinimą pastatyti į sąryšį su tuo askezės supratimu, kurio laikosi dedama į ug- dymo pagrindą pasaulėžiūra. Fizinis lavinimas nebūtinai tarnauja, nors privalo tarnauti, doriniams askezės tikslams; bet užtat askezės uždaviniai būtinai reikalauja tam tikro fi- zinio lavinimo. Iš kitos pusės, fizinis lavinimas, atpalaiduo- tas nuo askezės tikslų, nustoja, kaip matėme, tikrosios savo prasmės, nes fizinė žmogaus galybė tegali turėti tikros žmo- giškosios vertės vien sąryšyje su tuo paskyrimu, kuris yra daromas pagal aukštesnius žmogaus gyvenimo bei veiki- mo tikslus.

4. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai

Trečias dvejetas atitinkančių sau fizinio lavinimo tikslų, kaip žinome, yra, iš objektyvinio atžvilgio, fizinis gražu- mas, 0 iš subjektyvinio atžvilgio — fizinis nusiteikimas sa- vaimingai kūrybai. Tai yra fizinio lavinimo tikslai, kurie statomi estetinio gyvenimo srityje. Čia ir tenka išaiškinti, kas yra tikrasis fizinis žmogaus gražumas ir fizinis nusitei- kimas savaimingai kūrybai.

Nėra abejonės, kad žmogaus kūno gražumas yra verty- bė, kuri labai aukštai yra statoma šalia kitų mūsų pasaulio grožybių ir todėl būtent, kad jinai yra lengviau įmanoma estetiniu atžvilgiu, nes labai dažnai jautrumas fiziniam kū- no gražumui yra sustiprinamas mažiau ar daugiau jaučia- ma erotinę emocija, kuri idealinėje savo esmėje yra ne kas kita kaip estetinis pergyvenimas. Tačiau kiek aukštai yra vertinamas fizinis gražumas, tiek retai yra tinkamai nusi- manoma, kas yra tikra kūniškoji grožybė, kuri šiaip ar taip turi būti siekiama žmogaus gyvenimo priemonėmis. Ir čia,

44

kaip ir kūno sveikatos bei fizinio stiprumo supratime, fizi- nio gražumo sąvoka gali būti nuosekliai gilinama, einant nuo išviršinių žymių prie giliausios žmogaus esmės pasi- reiškimo. Būtent, tikras fizinis gražumas yra ne kas kita kaip ryškus idealinio sielos prado pasireiškimas kūne.

Tuo būdu trys pagrindinės objektyvinės fizinio lavini- mo vertybės - sveikata, stiprumas ir gražumas - pasirodo giliausioje savo esmėje nuosekliai susijusios, nes normalus sielos ir kūno santykiavimas, arba sveikata, yra reikalinga sąlyga kūno paslankumui paklusti doriniams valios reika- lavimams, ogi šitas paslankumas yra reikalinga sąlyga tam, kad žmogaus siela galėtų visa idealine savo esme pasireikšti regimose kūno žymėse. Bet kol bus nuosekliai prieita šita paskutinė išvada, tenka padaryti visa eilė tarputinių kon- statavimų bei išvadžiojimų.

Visų pirma, pagal kokias išviršines žymes paprastai sprendžiama apie kūno gražumą? Pasirodo, kad žymės, pa- gal kurias sprendžiama apie kūno gražumą, gali būti su- skirstytos į dvi pagrindines grupes, iš kurių viena atsako konstruktyviniam kūno atžvilgiui, o antra - plastiškajam. Konstruktyvinės kūno žymės išeina aikštėn kūno sąrango- je per jo formas, arba lytis, tuo tarpu plastiškos jo žymės pasireiškia per funkcionalinius jo judesius, arba motorinia- me jo įdvasinime. Kūno lyčių gražumas pareina savo ruož- tu nuo kūno bruožų ir spalvų harmonijos, tuo tarpu funk- cionalinių kūno judesių gražumas pareina visų pirma nuo lankstumo, miklumo, judrumo ir tikslingo nuoseklumo.

Kalbant apie kūno bruožų bei spalvų harmoniją, žino- ma, negalima pasitenkinti vienu tik žmogaus veidu, nors žmogaus veidas užima centrinę vietą kūno gražume, kaipo tikriausias sielos reiškimosi veidrodis. Konstruktyvinis kū- no arba jo sąrangos gražumas, besireiškiąs kūno lytimis, pareina taip pat ir nuo proporcingo visų griaučių suren- gimo, arba nuo proporzcijos tarp atskirų kūno narių ir jo

45

stuomens, ir nuo reikiamo raumenų išsiskleidimo ir jų reikš- mės deramai kaulų padėčiai, ir nuo tam tikro taukų kiekio, kuris suteikia kūno organams lengvai apvalias, švelnias li- nijas, ir nuo sveikos kūno spalvos, kuri apdovanoja jį gyvy- bės žavesiu.

„Kiekvienas normalus žmogus, - sako Georges Demėny, - besidžiaugiąs sveikatos ir vidutinio stiprumo gėrybėmis, pasituri tvirtais griaučiais, simetriškai surengtais ir netu- rinčiais iškrypimų; jis turi išaugusius raumenis, lengvai iš- siduodančius iš po odos; pilnus ir gerai nešamus pečius; plačią ir atdarą krūtinę; įtrauktą pilvą, pridengtą raumenų tinklo, - tai vis yra gražumo žymės“*.

Konstruktyvinės kūno sąrangos žymės, besireiškiančios lyčių bruožais ir spalvomis, atvaizduoja žmogaus gražumą stovimoje padėtyje, t. y. nejudomajame stovyje erdvėje. Mo- torinis, arba judomasis, kūno funkcionavimas erdvėje bei lai- ke reiškiasi visa eile plastiškų žymių, kurių svarbiausios, kaip sakyta, yra lankstumas, miklumas, judrumas ir tikslingas nuoseklumas. Plastiškosios žymės gaunamos tada, kai kūno medžiaga įgauna tam tikro tamprumo, arba stangrumo, kai kūno lytys ima gyvuoti tarsi per išvidinius judesius, įdvasi- nančius šitą medžiagą, iki pasireiškiant joje tam tikros reali- zuojamos joje idėjos. Tokiu atveju lankstumas sudaro kūnui pirmą sąlygą judesių laisvingumui; miklumas padaro judė- jimą ekonomišką ir lengvą; judrumas leidžia reikštis gyvy- bės pulsavimui ir ritmui, švelniai ir veikiai pereinant iš rim- ties į judesį ir, atvirkščiai, išjudesio į rimtį; pagaliau tikslingas nuoseklumas duoda galimybės tinkamai reikštis judėjimo tikslui, kuris yra realizuojama jame idėja.

Taigi, kaip matome, plastiškosios kūno žymės papil- do konstruktyvines jo žymes, t. y. kūno bruožus bei spal- vas, kad šie įgytų gyvybės erdvėje bei laike ir galėtų rea-

* Demėny G. Les bases scientifigues de education physigue. - P. 161.

46

lizuoti tam tikras žmogaus dvasios idėjas. Pasirodo, kad ir vienos, ir antros žymės tik tada tegali būti tikrai gra- žios, kai jos natūraliose prigimties lytyse tikslingai reali- zuoja dvasinę žmogaus esmę. Tokiu būdu žmogaus kū- no gražumas pareina nuo trijų bendrų pagrindinių sąlygų, kurios yra natūralumas, tikslingumas ir aukštesnis idėjingumas. Tai, kas nenatūralu, arba kas eina prieš svei- kos prigimties linkmę, negali būti gražu, nes normalios šitos prigimties lytys yra objektyviai įkūnytas estetinio gražumo kriterijus. Tai, kas nėra tikslinga, užgauna mū- sų subjektyvinį jausmą ir todėl negali sudaryti vieno su- harmonizuoto estetinio pergyvenimo. Pagaliau tai, kas neturi savyje aukštesnio idėjingumo, neturi savyje irgi jokios aukštesnės prasmės ir todėl negali būti vertingas dalykas ir estetiniu atžvilgiu.

Kai iki šiolei buvo kalbėta apie konstruktyvines ir plas- tiškąsias kūno gražumo žymes, iš tikrųjų tebuvo labiausiai atsižvelgiama į natūralumo sąlygą, kuri pareina nuo pri- gimties. Jei dabar iškelsime klausimą, kas privalu reikalau- ti iš fizinio gražumo, kad jis atsakytų žmogiškojo tikslingu- mo reikalavimui, tai pamatysime, kad čia jau atsiranda reikalo žymiai pagilinti fizinio gražumo supratimą. Papras- tai apie kūno gražumą sprendžiama iš išviršinių jo bruo- žų-jųreguliarumo, proporcionalumo, švelnumo ir t. t. Tuo tarpu šitie išviršiniai bruožai nesudaro dar tikro žmogaus gražumo: jie yra tarsi rėmai, į kuriuos įtaisomas aukštesnis žmogaus būtybės turinys. Gražus paveikslas galima įtaisy- ti į negražius rėmus ir, atvirkščiai, negražus paveikslas - į gražius rėmus. Mažai nusimaną mene žmonės spręs apie paveikslą pagal rėmus, nes jų įvertinimas yra lengvesnis profanų masei; bet tikras estetas spręs apie paveikslą pagal tikrą estetinę jo vertę ir rinksis verčiau gražų paveikslą ne- gražiuose rėmuose, negu negražų paveikslą gražiuose rė- muose.

47

Panašiai yra ir su fiziniu žmogaus gražumu. Tikras žmo- gaus gražumas iš tikrųjų ne tiek pareina nuo prigimtųjų bei patobulintų fizinio lavinimo priemonėmis kūno bruožų, kiek nuo to, kokiu laipsniu dvasinė sielos esmė peršviečia iner- tingą kūno medžiagą ir ją tikslingai apvaldo. Juk ir pats gro- žis yra ne kas kita kaip išvidinio esybės tobulumo žydėjimas pro išviršinę jos lytį. Išviršiniai kūno bruožai yra, galima sa- kyti, tik rėmai, į kuriuos įtaisomas žmogaus paveikslas, ap- reiškiąs regimu būdu idealią jo esmę. Tuo tarpu išvidinis žmo- gaus gražumas, kuriame regimu būdu apsireiškia idealinė jo esmė, yra vertingesnis už išviršinį jo gražumą, besireiš- kiantį išviršiniais jo kūno bruožais. Sykiu tas faktas, kad iš- viršinis žmogaus gražumas yra labiau pripuolamas, o išvi- dinis jo gražumas pareina nuo jo nusistatymo visame gyvenimo plote, yra paguodos ir padrąsinimo dalykas tiems žmonėms, kurie dėl kokios nors priežasties nepasižymi iš- viršinės išvaizdos, pareinančios nuo kūno bruožų, gražumu. Jie visuomet gali savo gyvenimo žygiais įtaisyti į negražius palyginti rėmus gražų žmogiškojo turinio paveikslą. Žmo- gaus gražumo tikslingumas ir pasireiškia tuo, kad jis turi tar- nauti žmogaus esmei išreikšti.

Ir iš tikro, kūnas yra sielai materialinė atrama, kuri turi reikšti jos esmę regimu būdu. Kiekvienoje jo apraiškoje turi atsispindėti tikra žmogiškosios sielos vertė, ir tai iš tikrųjų įvyksta, kai kūno ir sielos sutartinė reiškiasi išsyk dvejopu būdu, būtent, kai kūnas, taip sakant, sumedžiagina arba su- daiktina sielos pergyvenimus, o siela sudvasina kūno me- džiagą pagal psichinę savo esmę. Šita prasme fizinis žmo- gaus gyvenimas yra tam tikra dailioji kūryba. Dailusis menas, Hello žodžiais tariant, sudvasina medžiagą, nepa- šalindamas materialinės josios substancijos. Dailėje medžia- gos sudvasinimas įvyksta sykiu su idėjos sudaiktinimu ta prasme, kad grožis yra idėjos apreiškimas regimu ženklu. Nematerialinė idėja nužengia čia prie materialinio ženklo,

48

taip sakant, juo reiškiasi arba jame įsidaiktina; ogi materia- linis ženklas pakyla prie idėjos: jis keičiasi pagal nemate- rialinę idėjos esmę, josios prisisunkia, taip sakant, įsidvasi- na. Štai kodėl grožis yra išvidinio esybės tobulumo žydėjimas pro išviršinę jos lytį.

Jei dabar paimsime kūno ir sielos santykiavimą žmogaus gyvenime, tai pamatysime, kad jis atitinka idėjos ir ženklo santykiavimą dailiajame mene. Kaip dailiojoje kūryboje idė- ja keičia ženklą pagal nematerialinę savo esmę, taip siela keičia žmogaus kūną pagal psichinę savo esmę. Tikras tad kūno gražumas reiškiasi tuo, kad tobulai išsiskleidęs kū- nas yra taip palenkiamas sielos valdžiai, kad jos psichinė

"galybė peršviečia ir įdvasina materialinį jo turinį.

Kalbant čia apie žmogaus sielos esmę, tenka, žinoma, jinai imti teigiamąja prasme, t. y. dorinio jos vertingumo šviesoje. Todėl fizinis gražumas yra tikras vien tada, kai jis yra sykiu dorinio vertingumo atspindys. Dorinė vertė yra ! čia tarsi aukštesnė idėja, kuri yra apreiškiama regimu žen- : į klu žmogaus kūne. Jei panaikiname fizinio gražumo sąryšį su dorine Žmogaus verte, pats šitas gražumas dažniausiai virsta žmogaus gražumo karikatūra. Todėl irgi tariamasis “ žmogaus gražumas dar gali nebūti tikras žmogaus gražu- mas ir atvirkščiai, tariamasis žmogaus negražumas nėra dar neperžengiama kliūtis tikram žmogaus gražumui reikštis. Išvidiniais dorinio gyvenimo žygiais fizinis žmogaus ne- gražumas, paveldėtas iš prigimties, gali būti, taip sakant, nustumtas į tolimesnį planą, sumažintas bei perkeistas tuo doriniu skaistumu, kuris visados sudaro tikrą žmogaus kū- no aureolę. Taigi norint įsigyti tikrąjį fizinį gražumą, tiek tada, kai išviršinė išvaizda yra daili, tiek tada, kai šitokia išvaizda yra menka, reik fizinio gražumo klausimas pasta- tyti į priežastingą sąryšį su doriniu Žmogaus turiniu ir šita pakraipa nuosekliai eiti, pradedant nuo sveikos racionalios kūno kultūros priemonių.

49

Nusakytąją harmoniją tarp kūno ir sielos graikai vadin- davo vienu žodžiu xaAvxa7a Jia, kas reiškia „gražų geru- mą“. Graikai, būtent, sakydavo, kad žmogus turi būti xa Adg x "Aya V66,t. y. gražus bei geras. Gražumas buvo reikalau- jamas iš kūno, gerumas - iš sielos, ir sykiu buvo tikima, kad racionali kūno kultūra turi teigiamos įtakos doriniam žmogaus vertingumui, panašiai kaip dorinė kultūra turi tei- giamos reikšmės fiziniam žmogaus gražumui. Todėl, lai- kydami dvasios ir kūno harmoniją kultūros idealu, graikai tarp kitko rūpinosi kuo glaudžiausiai sujungti kūną ir sielą savitarpiniame santykiavime. Todėl irgi dvasios lavinimas buvo jiems priemonė kūnui tvardyti ir atvirkščiai, kūno la- vinimas buvo priemonė tobulinti dvasiai. Ypač artimą są- ryšį tarp sielos ir kūno pergyvenimų jie pasiekdavo ritmiš- kais judesais, kurių reikšmę Platonas įvertino šitokiais žodžiais: „Per kūną euritmija, arba ritmo jausmas, įsisun- kia įsielą, ogi tai, kas lavina euritmijos nusiteikimą, yra gim- nastinis šokis“.

Ir iš tikro pasirodo, kad ritmiškasis kūno lavinimas yra geriausia priemonė nustatyti deramus santykius tarp kūno ir sielos. Ritmikos menas pakelia į aukštesnį laipsnį plastiš- kąsias kūno ypatybes, ir būtent todėl, kad judėjimas įgau- na meniško pobūžio per jo ritminimą erdvėje ir laike. O ka- dangi muzika yra judomoji garsinio ritmo lytis, tai ritmiški judesiai tenka jungti su muzikaliniu ritmu, arba net muzi- kalinis ritmas įkūnyti plastiškajame judėjime. Tokiu būdu ritmiškoji gimnastika, arba net gimnastiškas šokis, yra ne kas kita kaip plastiškas muzikos atvaizdavimas. Kiekvie- nas muzikalinis taktas gali būti išreikštas tam tikra judesių eile, įvykstančia erdvėje ir išsivystančia laike, ir dargi taip, kad sykiu paliekama ritmikos reiškėjui laisvė įnešti į savo judesius savaimingo kuriamojo individualumo. Šitaip su- tvarkytas ritmikos menas ne tik lavina žmogaus jėgas ir mik- lumą sąryšyje su erdvės ir laiko proporcijomis, bet yra la-

50

bai sėkminga gimnastika sykiu ir raumenims, ir nervams, ir valiai. Anot vieno sporto žurnalo, „Ji išugdo organingą vienybę tarp šitų trijų judėjimo veiksnių, iš vienos pusės, ir įvairių žmogaus kūno dalių, iš antrosios. Ji moko susival- dymo, koordinacijos, pusiausvyros, trumpai tariant, jinai yra sintezės veiksnys. Štai kodėl ji suteikia savo adeptams jų buities pilnatvės jausmą, didindama harmoningai fizi- nes, dvasines ir gyvybines jų jėgas“*.

Norėdamas kūniškai išreikšti muziką, ritmikos reiškėjas turi pasiduoti meniškajai emocijai, kad ji persiduotų jo kū- nui ir surastų reikiamą ritmą jo judesiams. „Ritmininkai, — rašoma ten pat toliau, - yra radę kilniai muzikos emocijai išreikšti visai paprastų, amžinai žmogiškų gestų, kuriuos žmonija buvo pamiršusi. Kokia išraiškos įtampa, koks iš tik- TO gražumas šituose natūraliuose judesiuose, šitose savaimin- gose padėtyse! Tr tai todėl, kad mintis yra gyva šituose žmo- nių kūnuose; tai ji apsirėdo lytimi. Ritmika yra menas; jei norima, tai yra šokis, nes vien joje šokis tegali atgauti savo prarastą vertę. Leisti kūnui apreikšti dvasią reiškia grąžinti | jam tikrąjį vaidmenį. Tai yra suteikti minčiai didesnę kuria- mąją galybę, būtent, sudaiktinimo galybę. Kokia fizinės jė- gos versmė glūdi galėjime išreikšti be baimės, be teatralinio perdėjimo savo kūno judesiais sielos judesius! Kūnas yra pa- sidaręs permatomas sielai, „perkeistas“. Dvasia ir kūnas te- sudaro viena** <...> Pagaliau kūnas tarnauja ne tik dvasiai reikšti. Jis tarnauja irgi jos lavinimo reikalui ir gali liudyti apie jos pažangą. Medžiagos dvasinimas eina gretimai su dvasios sudaiktinimu“***. Tuo būdu pasirodo, kad ritmikos menas yra individualinio tobulinimosi priemonė.

+ Schweizer Sport. - 1919. - Nr. 2. - 5. 30. *+ Ten pat. +++ Ten pat. - P. 31.

51

Esu padaręs ilgoką ištrauką apie ritmikos meną kaip tik todėl, kad ji labai gerai charakterizuoja aukštesnį fizinio la- vinimo uždavinį estetinės gyvenimo srities atžvilgiu. Pasi- rodė, jog fizinio gražumo klausime negalima pasitenkinti ne tik natūraliais išviršiniais kūno bruožais, bet ir paprastu kūno funkcionalinio reiškimosi tikslingumu; tenka eiti to- liau, norint suteikti kūnui aukščiausią fizinio gražumo laips- nį ir padaryti jį aukštesnio idėjingumo reiškėju.

Sąryšyje su tuo, kas yra pasakyta apie kūno gražumą, galima išsiaiškinti visa eilė klausimų, apie kuriuos telkiasi visados nemaža nesusipratimų, nes žmonės vadovaujasi jų sprendime ne racionaliais argumentais, bet pašaliniais mo- tyvais, nieko bendro neturinčiais su estetiniais kriterijais. Čion patenka tokie artimai surišti su fiziniu gražumu klau- simai, kaip apsitaisymo racionalumas, kosmetikos prasmė, mados pateisinamumas. Lengva įspėti, kad, norint visuose šituose klausimuose sąmoningai ir racionaliai nusistatyti, reik išlaikyti bendras reikalavimas, kad šitų klausimų spren- dimas neprieštarautų estetiniams fizinio gražumo princi- pams. Tai reiškia, kad tik toks apsitaisymas gali būti laiko- mas gražiu, tokia kosmetika leistina ir tokia mada toleruojama, kurie ne tik nemažina fizinio gražumo, bet dar- gi harmoningai su juo susiderina natūralumo, tikslingumo ir aukštesnio idėjingumo principais. Tuo tarpu kaip maža faktinai skaitomasi su šitų principų reikalavimais, kai gy- venime praktiškai sprendžiama apie šituos dalykus!

Imkime visų pirma apsivilkimo klausimą. Drabužis iš esmės tarnauja dviem pagrindiniam tikslam: pirma, apsau- go kūną nuo klimatinių atmosferos pasikeitimų, ir antra, saugo įgimtą gėdos jausmą. Gyvuliai gauna sykiu su pri- gimtimi priemones apsisaugoti nuo klimatinių atmosferos atmainų; pavyzdžiu teesie šilti jų kailiai. Tuo tarpu žmo- gus turi šitų priemonių pasigaminti kultūrinės industrijos pagalba. Dėl tojo prisitaikinimo ribos kur kas yra platesnės

52

negu atskirų gyvulių rūšių. Antra vertus, gyvuliai neturi gėdos jausmo, tuo tarpu žmonės jau dėl vienos šitos prie- žasties visur ir visados turi mažiau ar daugiau naudotis pri- sidengimo priemonėmis.

Dėl šitų dviejų apsitaisymo tikslų tik toks drabužis tega- li būti pripažintas racionaliu, kuris apsaugo žmogų nuo kli- matinių sunkenybių ir sutaupo jo gėdumo jausmą. Žino- ma, apsitaisymo lyčių gali būti neišsemiama daugybė, bet vadovaujantis vien tik natūraliais dangstymosi tikslais, ten- kajau atmesti visos tos apsidengimo lytys, kurios nepaten- kina atitinkamų reikalavimų. Kitaip tariant, nepateisinami yra tokie drabužiai, kurie neatsako apsitaisymo tikslingu- mo principui. Tokie drabužiai yra, pavyzdžiui, išeiginiai ponių tualetai, kurios, įtikdamos iškraipytam mados sko- niui, mažiausiai stengiasi sudaryti apsitaisymo įspūdį, nors ir neduodamos teisės pasakyti, kad jos esančios visai neap- sitaisiusios. Šitokioje madoje, kuri nėra graži jau todėl, kad neatsako tikslingumo reikalavimui (o tikras grožis turi vi- suomet su šituo reikalavimu skaitytis), glūdi fariziejiškas noras sujungti padorumo žymes su nepadoriu tikslu. Šita prasme taip pat neracionalus ir todėl negražus yra perma- tomas kojų apavimas.

Toliau, tik toks apsitaisymas tegali pritikti fiziniam žmo- gaus gražumui, kuris atsako natūralumo reikalavimui. Ži- noma, kiekvienas drabužis pridengia tam tikru laipsniu pri- gimtąsias kūno lytis, ir tai yra neišvengiama sąryšyje su dengimosi tikslų siekimu. Bet tai toli gražu nereiškia, kad drabužiai gali defigūruoti, arba nugamtinti, prigimtąsias kū- no lytis. Ir korsetas, nenatūraliai įspaudžiąs stuomenį, ir kri- nolinai, neproporcionaliai išpučiantys apdangos lytis, ne- gali būti pateisinti natūralumo principo atžvilgiu, ir todėl irgi nėra gražaus apsitaisymo priemonės. Bet antra vertus, nepateisinamas irgi yra matomas kūno palaidumas, kadangi tamprus apvaldymas visų savo kūno narių yra tasai fizinės

53

vienybės pradas, be kurio negali būti sudaryta gražių ly- čių. Kaip matome, visos trys pasikeitusios iš eilės mados, t. y. krinolinai, korsetai ir permatomas kūno palaidumas, beišimties yra negražios ir nepateisinamos racionalių prin- cipų šviesoje. Panašiai galima būtų įrodyti, kad nėra gra- žūs ir sykiu nėra racionaliai pateisinami aukšti bačiukų kul- nai, nes jie deformuoja natūralią kojos lytį. Žinoma, tai nereiškia, kad paprastos naginės gali būti laikomos gražia avalyne.

Jei paimsime kosmetikos sritį, pamatysime beveik tokias pat apraiškas. Kosmetikos priemonės vadinamajame kul- tūringame pasaulyje labai dažnai nepasitenkina odos, plau- kųirnagų išlaikymu sveikatos, natūralumo ir švarumo sto- vyje, bet kaip tik, atvirkščiai, nusideda prieš natūralumą, švarumą ir todėl sveikatą, kai, būtent, yra vartojama pud- ra, dažai, svaiginantieji kvepalai ir panašūs dalykai. Šitos barbariškos iš esmės priemonės ne tik negali būti pripažin- tos fizinio gražumo veiksniais, bet dargi yra simptomingos moralinių defektų žymės. Žmogus, kuris gali pasidėti ant žmogiškojo savo veido, turinčio apreikšti jo dvasinę esmę, spalvotas dulkes arba tepalus, nusideda vienu iš dviejų da- lykų: jis arba neturi tikro savo vertės pajautimo, nors turi daug tuščios ambicijos, arba stengiasi pridengti dvasinę sa- vo tuštumą ir net pagedimą dirbtiniu būdu. Aiškus daly- kas, pasiektos šitomis priemonėmis išdavos negali būti gra- žios.

Kai paskui kyla klausimas, kodėl fizinio gražumo ir jo dekoravimo kultūros priemonėmis klausimuose elgiamasi tarsi tyčia priešingai tam, ko reikalauja natūralumas, tiks- lingumas ir idėjingumas ir tuo pačiu faktinai nusidedama prieš estetikos taisykles, tenka konstatuoti keletas priežas- čių, kurių pirmoje eilėje stovi mados hipnozė. Apie šitos hipnozės reiškimąsi sąryšyje su fiziniu gražumu neišken- čiu čia šį tą nepasakęs.

54

Negalima paneigti, kad mados faktas remiasi tuo-naujo- vės reikalavimu, kuris šalia ir net gretimai su tvirtais įpro- čiais bei tradicijomis šiaip ar taip reiškiasi žmogaus psichi- koje. O kadangi naujovė, kaipo atitinkanti tam tikrą psichikos reikalavimą, gamina tuo pačiu pasitenkinimo jausmą, tai jos pasisavinimas yra visados mažiau ar dau- giau vertinamas. Šitas naujovės pasitenkinimo įspūdis, kai- po emocija, dar nieko bendra neturi su estetiniu jausmu. Todėl ir mada, kuri yra ne kas kita kaip sugestinis naujovės reikalavimų tenkinimas, iš savo esmės dar nėra estetinio jausmo apraiška. Ji gali būti graži, jei atsako estetikos reika- lavimams; bet ji taip pat gali būti negraži ir net turi dau- giau davinių būti tokia dėl įvairių priežasčių. Pasirodo, kad nekritinga žmonių masė, nepajėgianti sąmoningai taikinti estetikos kriterijų madai įvertinti, orientuojasi pagal naujo- vės patirtą emociją, kuri ir yra jos laikoma estetinio spren- dimo matu. Tokiu būdu ne gražumas, bet prašmatnumas tampa mados pasisekimo veiksniu plačiose masėse. Jei ma- da iš tikro būtų visados graži, ji turėtų žymiai mažiau pa- linkimo dažnai keistis pagal naujovės reikalavimus. Tuo tar- pu perėjimas nuo vienos kraštybės prie kitos priešingos sustiprina naujoviškumo įspūdžius ir sykiu verčia banguoti toliau pasitenkinus valandėlei keistu prašmainumu.

Mūsų kapitalistinėje visuomenės ūkio santvarkoje ma- da ypač yra paskatinama chroniška prabangos dalykų hi- perprodukcija, kuri tarsi randa išeities mados bangavime. Todėl kapitalistinis ūkis yra sukūręs visą sugestinės rekla- mos sistemą, kuri įkaitina žmonių geidulius ir eksploatuo- ja juos savo tikslams. Čia kaip tik reik pasakyti, kad į šituos kapitalistinio ūkio spąstus patenka visų pirma moteriškoji psichika, kuri ir yra eksploatuojama be jokios atodairos. Ko- dėl taip atsitinka, yra irgi savų priežasčių.

Iš prigimties daugiau pasyvinio nusiteikimo, negu vy- ras, moteris labiau yra suinteresuota patikti išviršiniu savo

55

pavidalu. Pats šitas noras patikti yra ne tik suprantamas, bet ir teisėtas, jei tik jis nesireiškia priemonėmis, nesutaiki- namomis su etikos ir estetikos principais. Maža to, ir pri- gimties apraiškos, ir dorovės įpročiai padaro tai, kad mo- ters išvaizdai irjos užsilaikymui estetinis matas turi žymiai didesnės reikšmės negu vyrui, kuriam, palyginti, yra svar- besnis praktinio aktyvumo kriterijus. Bet, deja, noras pa- tikti pasigaunant mados priemonių didžiausią moterų dau- gumą veda ne gražumo, bet prašmatnumo keliais ne tik todėl, kad šita dauguma nesugeba suprasti ir pritaikinti to- kių estetinių reikalavimų, kaip natūralumas, tikslingumas ir aukštesnis idėjingumas, bet ir todėl, kad moters jautru- mas mados sugestijai yra labai didelis kaip tik dėl jos pasy- vinio nusiteikimo. Ir reik tiesiog stebėtis, prie kokių monst- rualių defigūracijų sugeba prieiti net vadinamojo kultūringo pasaulio moteris, kuriai, rodos, estetiniai reikalavimai tu- rėtų būti statomi ne tik moteriškosios prigimties vardu, bet ir kultūrinio susipratimo.

Baimė per daug nukrypti nuo tiesioginio objekto verčia mane pasitenkinti šitomis bendromis pastabomis apie klau- simą, kuris yra įdomus ir labiau reikšmingas, negu papras- tai manoma. Pridėsiu dar šia proga, kad už mados keiste- nybes, nesuderinamas nei su estetikos, nei su etikos reikalavimais, atsako ne vienos tik moterys. Jei moterys daž- nai susižavi lengvai kintančios naujovės masinimais ir pi- giais efektais stengiasi patikti, tai visa tai gali trukti ilgesnį laiką tik todėl, kad ir bendra vyrų masė nesugeba kritiškai įvertinti, ko yra verta visa šita pigių efektų sistema, ir ją pasmerkti aktyviu savo užsilaikymu. „Vertinkime motery- je tikrą gražumą, — sako G. Demėny, - ir ji nesvyruodama ims tuoj jo ieškoti, kad galėtų mums patikti, ir ji tesistengs mus sužavėti, nenusileisdama prie mados kančių“*. „Mo-

* Demmėny G. Les bases scientifigues de V'education physigue. - P. 162.

56

teris, - sako jis kitoje vietoje, - stengiasi visų pirma patikti; todėl dera jai įteigti supratimą apie tikrą gražumą, kad ji išsivaduotų svyravusi. Jei ji kartais save kankina, norėda- ma atsiekti tariamąjį gražumą, kodėl nepritiktų jai būti tik- rai gražiai be kentėjimo“*.

Baigdamas apie fizinį gražumą, kaipo apie vieną iš ob- jektyvinių fizinio lavinimo tikslų, turiu dar primygtinai pa- brėžti, kad kūno gražumas atsiekiamas tam tikrose ribose ne vieno tik fizinio lavinimo priemonėmis, bet yra viso pil- nutinio ugdymo išdava, nes iš tikrųjų kūno gražumas par- eina ne tik nuo jo sveikatos, stiprumo, miklumo, pakanka- mo bei proporcionalaus išsiskleidimo ir funkcionalinio jo reiškimosi, bet ir nuo to, kokiame laipsnyje jis yra nusitei- kęs paklusti valios reikalavimams, ir net galutinėje sąskai- toje nuo to, kaip jame pasireiškia aikštėn dorinis žmogaus vertingumas, kuris turi įdvasinti žmogaus kūną ypatingos aureolės šviesa. Tikras žmogiškasis kūno gražumas turi būti ne kas kita kaip regimas pasireiškimas aikštėn idealinio žmogaus tipo, kuris yra realizuojamas viso gyvenimo Žy- giais. Žodžiu tariant, ugdymo sistema turi pastatyti žmo- gaus vaizdą į priežastingą sąryšį su dvasiniu žmogaus turi- niu, nės šis pastarasis turi keisti fizines žmogaus kokybės pagal aukštesnę savo esmę.

Estetinėje gyvenimo srityje objektyvinis fizinio lavini- mo tikslas yra fizinis gražumas, o subjektyvinis jo tikslas yra, kaip žinome, fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Apie šitą nusiteikimą, labai mažai dar ištirtą ir retai siekia- mą fizinio lavinimo priemonėmis, ir turiu šį tą dabar pasa- kyti.

Kūryba apskritai yra intensyviausias žmogaus gyveni- mo reiškimosi būdas. Joje žmogus turi dalyvauti sykiu ir fizinėmis, ir dvasinėmis savo išgalėmis. Suprantama todėl

* Ten pat. - P. 162-163.

57

savaime, kad žmogaus kūnas, arba fizinė prigimtis, kaipo vienas iš kuriamųjų veiksnių, gali būti mažiau ar daugiau nusiteikęs kūrybos tikslams. Fizinis lavinimas, žinoma, ne- gali ruošti žmogų prie dailiosios kūrybos tiesioginiu būdų; bet užtatjis gali paruošti žmogaus kūną tokiu būdu, kad jis būtų geriausiai nusiteikęs kūrybos reikalams. Tai įvyksta tada, kai fizinio lavinimo priemonėmis yra atsiekiamas fi- zinis nusiteikimas savaimingai kūrybai.

Savaiminga kūryba tėra vien paruošiamoji materialinė atrama aukštesnei sąmoningai dailiajai kūrybai. Savaimin- ga kūryba yra tam tikra prasme priešpastatoma sąmonin- gai kūrybai, nes pirmojoje kuriamasis aktas įvyksta, galima sakyti, savaime, t. y. spontanišku būdu, tuo tarpu antrojoje toks aktas yra mažiau ar daugiau sąmoningų Žmogaus pa- stangų išdava. Savaiminga kūryba yra pagrįsta refleksine organizmo reakcija, arba net automatiškais jo judesiais; tuo tarpu sąmoninga kūryba yra pagrįsta intensyviu dėmesio sutelkimu, kuris aukščiausiame savo įtampos laipsnyje pa- naudoja visą pasąmonio turtą, kas apsireiškia aikštėn kai- po vadinamasis kūrėjų įkvėpimas. Ir štai pasirodo, kad aukš- tesnė sąmoninga kūryba juo lengviau ir sėkmingiau vyksta kūrėjo psichikoje, juo tikriau ji remiasi savaiminga kūryba, tiekiančia jai visai automatiniu būdu techninių priemonių. Sakysime, pianistas virtuozas improvizuoja naują savo kū- rinį. Tuo laiku, kai visos jo pastangos turi būti sutelktos iš- vidiniame kuriamajame akte, jis neturi jokios galios mąsty- ti apie techninio išpildymo vyksmą. Jo pirštai visai automatiškai turi atsakyti tam, kas darosi kuriamosios jo psichikos gelmėse. Jei jis nebūtų įsigijęs šitokio automatiz- mo ir turėtų sąmoningomis pastangomis jį atstoti, negalėtų būti kalbos apie tikslingą ir visiškai suharmonizuotą kūry- bą. Tai įvyksta todėl, kad, pasak Jameso, juo daugiau kas- dieninio gyvenimo sulkmėnų mes pavedame automatiz- mui, nereikalaujančiam sąmoningų pastangų, juo daugiau

58

autonomijos laimime savo aukštesnėms galioms ir tuo pa- čiu padarome jas sugebančias laisvai atsidėti vien tiesiogi- nėms savo pareigoms.

Tuo tarpu kalbamasis automatizmas, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita kaip fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai, įgyjamas nervų sistemos lavinimu, kurio išdavoje gauna- mas judesių koordinavimas į tam tikrą lengvai ir nuosek- liai išpildomą sistemą. Pirmutinė savaimingo kuriamojo nu- siteikimo apraiška yra automatiškas refleksas, kuriuo, pavyzdžiui, žmogus visai be sąmoningų pastangų sugeba rasti reikiamų apsigynimo priemonių. Sakysime, žmogaus galvai taikinamas staigus smūgis. Tuo atveju žmogus visai automatiškai daro reikiamą apsigynimo judesį savo ranka arba net kokiu nors improvizuojamu ginklu. Juo šitas re- fleksinis judesys bus turtingesnis apsigynimo priemonėmis ir tuo pačiu sėkmingesnis, juo didesnis reik pripažinti pas žmogų nusiteikimas savaimingai kūrybai. Šitas nusiteiki- mas, pasireiškiąs jau refleksiniuose judesiuose, pareina nuo nervų sistemos stovio, nuo temperamento, arba pobūdžio, nuo atsilaikymo instinkto išsivystymo ir t. t. Bet jis irgi gali būti sąmoningai lavinamas, nes reikiamas jam miklumas, vikrumas ir kuriamasis jėgų panaudojimas pareina nuo ati- tinkamo nervų sistemos lavinimo.

Kai sąmoningomis atkartotinomis pastangomis yra sie- kiama judesių koordinacija, arba jų suderinimas į vieną or- ganingą visumą, nervų sistema atitinkamai įpranta veikti pastoviu ir suharmonizuotu būdu, taigi ilgainiui pastan- gos iš sąmoningų tampa automatiškomis. Tuomet jau jose pasireiškia maksimalinis miklumas, vikrumas, ekonomiš- kumas energijos eikvojime ir kitos kuriamojo fizinio veiks- mo ypatybės. Reikšminga yra tai, kad visos šitos ypatybės yra ne tik kuriamojo nusiteikimo apraiškos, bet ir esteti- nės funkcionalinio reiškimosi veiksmais žymės. Ir iš tik- rųjų kūno miklumas, jo judesių ritmingumas, jo pastangų

59

ekonomiškumas, įgalinąs atsiekti maksimumą išdavų su mi- nimumu išeikvotos energijos, savaimingas kūno prisitaiky- mas prie padėties aplinkybių ir toks patjo reagavimas prieš pavojų, - visa tai yra sykiu ir kuriamojo nusiteikimo sąly- gos, ir išviršinės estetinės apraiškos.

Visos šitos kokybės turi lygiai svarbios reikšmės ir pa- prasto mechaninio darbo produktingumui, ir aukštesnės dailiosios kūrybos sėkmingumui. Jei, pavyzdžiui, papras- tas darbininkas fiziniu savo darbu dalyvauja gamyboje, tai visi nusakytieji momentai sudarys jame geriausiąjį kūrybi- nį nusiteikimą, kuris šiuo atveju gali būti pavadintas pa- prastu produktingumu. Bet ir einant nuo šito paprasto pro- duktingumo prie dailiosios kūrybos, visi nusakytieji momentai pasirodo ne mažiau reikalingi, tik čia jie jau pri- valo įgauti didesnio tobulumo. Fizinis miklumas, judesių ritmingumo jausmas, fizinių pastangų ekonomiškumas ir apskritai savaimingumas kūrybinių priemonių naudojimesi tampa dabar materialine atrama kuriamajam sugebėjimui realizuoti meno kūrinį techninėmis priemonėmis. - Šito- mis bendromis pastabomis ir pasitenkinsiu palietęs klausi- mą apie fizinį nusiteikimą savaimingai kūrybai.

Užbaiga Žvilgis į fizinio lavinimo tikslų realizavimo tvarką

Kai yra jau nustatyti fizinio lavinimo tikslai, tenka eiti prie jų siekimo tam tikrais uždaviniais. Tuo tarpu pasiro- do, kad fizinio lavinimo tikslams negalima nustatyti griež- tai atitinkančių uždavinių, kad, pavyzdžiui, sveikatos rei- kalui atsakytų vienas atskiras fizinio lavinimo uždavinys, fiziniam stiprumui - kitas uždavinys ir t. t. Iš tikrųjų nusta- tytieji fizinio lavinimo tikslai gali būti realizuojami labai

60

įvairiais uždaviniais, kurių atsiranda sąryšyje su įvairiais fizinio lavinimo objektais.

Tuo tarpu fizinio lavinimo objektai yra visos tos fizinio gyvenimo apraiškos, arba visi tie jo veiksniai, kurie mažes- niu ar didesniu laipsniu, vienu ar kitu atžvilgiu gali būti

"panaudoti fizinio lavinimo tikslams siekti. Tokie objektai ir yra pirmoje eilėje mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, judesiai (žaidimai, fizinis darbas, gimnastika, sportas, šokis, kelionės), gyvenimo būdas (darbas bei poil- sis), higienos globa ir medicinos intervencija. Kiekvienas iš šitų objektų taip ar šiaip gali būti panaudotas fizinio lvini- mo tikslams ir todėl su kiekvienu iš jų gali būti surištas tam tikras fizinio lavinimo uždavinys, kuris gali turėti savo prie- monių, metodų ir šiaip jau pedagoginių principų.

Jei paimsime, pavyzdžiui, mitimo faktą žmogaus gyve- nime, turėsime pastebėti, kad reikalas misti gali būti tenki- namas būdu, kuris atsako pedagogikos reikalavimams ir kuris todėl privalo turėti sau tinkamų priemonių bei meto- dų. Pagal tai ir atsiranda pedagoginis uždavinys sutvarky- ti šitą reikalą tokiu būdu, kad jo tenkinimas geriausiai atsa- kytų fizinio lavinimo reikalavimams. Panašiai yra ir su kitais fizinio lavinimo objektais, su kuriais turi būti surišti tam tikri pedagoginiai uždaviniai, per kuriuos gali būt galuti- nėje sąskaitoje realizuoti fizinio lavinimo tikslai. Tyrinėji- mas kalbamuoju atžvilgiu tokių fizinio gyvenimo objektų, kaip mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, ju- desiai ir t. t., sudaro platesnį uždavinį, kuris jau išeina iš užbrėžtos šiam rašiniui temos. Todėl šituo labai trumpu nu- rodymu į fizinio lavinimo tikslų realizavimo tvarką jis ir baigiamas.

61

DORINIMO MOKSLAS

Įžanga

Dorinimo mokslas ir jo savybės

Dorinimo mokslas arba dorinio auklėjimo teorija suda- ro vieną pedagogikos dalį, kurią kitos kalbos vadina mora- line pedagogika arba moralinio auklėjimo teorija. Taigi do- rinimo mokslas, dorinio auklėjimo teorija ir moralinė pedagogika yra vienas ir tas pats dalykas.

Kaipo pedagogikos dalis dorinimo mokslas turi savo ob- jektu tam tikrą viso pedagogikos objekto dalį. Ugdymas yra naujos, nesuaugusios dar kartos pilnutinis brandymas, t. y.

darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir vi- "somis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis. Šitaip su- prastas ugdymas yra visos pedagogikos objektas. Todėl kiekvienas atskiras ugdymo uždavinys tegali sudaryti pe- dagogikos dalį arba vieną kurią pedagoginę teoriją, DEL ne atskirą dalį.

Ugdymas tiek turi pagrindinių uždavinių, kiek esama pagrindinių gyvenimo sričių.

Skirstant žmogaūs gyvenimąssritimis gauname tris su- skirstymo narius - prigimtį, kultūrą ir religiją, kurios taip organingai yra surištos viena su kita, jog jos skirstomos ne materialiniais savo plotais, bet gyvenimo laipsniavimo at- žvilgiu pagal tai, koks naujas gyvenimo veiksnys įeina į ro- lę, kylant gyvenimui iš apačios į viršų.

Prigimtis yra materialinis gyvenimo pagrindas, prigim- tas žmogui iš materialinio pasaulio arba, trumpai tariant, iš gamtos.

65

Į Antra žmogaus gyvenimo sritis yra, kaip sakyta, kultū- ra, kuri išdirba ir perkeičia prigimtojo gyvenimo objektus pagal aukštesnes idėjas, kylančias iš dvasinės žmogaus es- mės. Čia žmogus pasireiškia aukštesniosiomis savo galio- mis ir su jų pagalba kuria naujas gyvenimo lytis. Tokios lytys yra žinija, atitinkanti žmogaus protą, dora, atitinkanti laisvą žmogaus valią, ir menas, atitinkąs estetinį žmogaus | jausmą. Visose šitose srityse žmogus kultivuoja prigimtuo- sius gyvenimo objektus pagal aukštesnes idėjas, kurios yra: žinijos srityje - tiesos idėja, doros srityje - gėrio idėja ir me- no srityje - grožio idėja.

Tačiau kultūra nėra aukščiausias gyvenimo laipsnis. Aukščiausios gėrio, tiesos ir grožio idėjos giliausia savo es- me turi pirmutinį šaltinį dieviškojo pasaulio buityje, ir to- dėl iš kultūros visai nuosekliai ir tiesiai tolimesnis kelias veda į religijos sritį. Gyvenime religija yra tasai aukščiau- sias laipsnis, kuris, būdamas nelygstamai vieningas ir ne- lygstamai vertingas, vienija visą gyvenimą vienu dieviškuo- ju būdu ir sykiu suteikia jam tikrai nelygstamos prasmės ir reikšmės.

Fizinė prigimtis pareina žmogui nuo materialinio gam- tos pasaulio; kultūros apraiškos pareina nuo tikrai žmogiš- kų galių; pagaliau giliausioji religijos esmė pareina žmogui nuo Dievo, kai žmogaus nusistatymas prigimties ir kultū- ros išgalėmis sudaro tam tikras aplinkybes.

Gyvenimo suskirstymas sritimis skirsto patį ugdymą, kaip buvo sakyta, atskirais uždaviniais. Tokiu būdu fizinę prigimtį atitinka tasai ugdomasis uždavinys, kuris yra va- dinamas fiziniu lavinimu, religiją atitinka ugdomasis už- davinys, vadinamas religiniu auklėjimu, ogi vidury kultū- ros sričiai randame ugdomąjį kultūrinimo uždavinį. Kultūrinime ypatingai yra lavinamas ir auklėjamas žmo- giškumas, arba žmogaus reiškimosi galios. Pagal atskiras žmogaus galias ugdomasis kultūrinimo uždavinys yra skirs-

66

tomas smulkesniais uždaviniais, tad kultūrinimo srityje gauname dar tris stambius ugdymo uždavinius, būtent: pro- tinimą, dorinimą ir estetinimą. Protinimas lavina žmogaus protą ir ruošia žmogų žinijos reikalams, dorinimas auklėja Žmogaus valią ir tuo ruošia žmogų doros reikalams, paga- liau estetinimas lavina estetinį skonį ir ruošia žmogų meno reikalams. Tokiu būdu galų gale gauname penkis pagrin- dinius ugdymo uždavinius: fizinį mankštymą, protinimą, dorinimą, estetinimą ir religinimą. Visas dorinimo mokslas gali būti suskirstytas dviem stambiomis dalimis - bendrąja ir specialiąja. Bendroji dorinimo mokslo dalis tyrinėja tokias dorinimo bendrenybes, kaip tikslą, bendrus uždavinius, są- lygas ir priemones, pagaliau organizaciją. Specialioji dalis tyrinėja specialius ir labiau konkretinius dorinimo uždavi- nius ir jų vykdymą sistemingu auklėjimu. Tokiu būtent bū- du tyrinėjamas specialiojoje dalyje išviršinio mandagumo klausimas, seksualinio auklėjimo problema, vyrų ir mote- rų auklėjimas pagal jų pašaukimų ypatybes, visuomeninis ir tautinis auklėjimas ir t. t.

Bendroji dorinimo mokslo dalis atsižvelgia labiausiai į „auklėtinio prigimtį ir tyrinėja dorinimo dalykus, taip sakant, formaliniu atžvilgiu.

Smulkesni bendrosios dorinimo mokslo dalies skyriai nustatomi pagal dalykus, kurie juose tyrinėjami.

Specialiąją dorinimo mokslo dalį sudaro materialiniai ar- ba konkretiniai dorinimo uždaviniai.

Apie dorinimo tikslą galima rasti trumpų nurodymų veik visuose moralinės pedagogikos vadovėliuose. Ogi specia- liai apie dorybą, kaipo apie dorinimo objektą, galima pa- semti daug žinių iš 3-iojo tomo veikalo: K. Habrich, Padago- gische Psychologie, kur yra kalbama apie valios laisvę ir laisvo valiojimo pedagogiką. Šitame veikale galima rasti daug žinių ir apie formalinius dorinimo uždavinius.[Skai- tytini ir] C. Krieg, Lehrbuch der Padagogik, G. Grunwald,

67

Philosophische Pūdagogik. Apie formalinius dorinimo už- davinius galima nemaža rasti Hoffmanno veikaluose: J. Hof- fmann, Handbuch der Jugendfeunde und Jugenderziehung ir trumpesniame to pačio autoriaus „Die Erziehung der Ju- gend in den Entwicklungsjahren.

Gerų nurodymų ir tyrinėjimų apie dorinimo sąlygas ir priemones galima rasti dr. W. Fėrsterio veikaluose. Jo vei- kalai skiriami labiausiai atskiriems, t. y. materialiniams, do- rinimo uždaviniams.

Iš Forsterio veikalų mums labiausiai skaitytini:

1) Dr. W. Forster, Jugendlehre, — veikalas išverstas M. Peč- kauskaitės į lietuvių kalbą ir įvardytas „Jaunuomenės auk- lėjimas“, 2) „Erziehung und selbsterziehung“ („Auklėjimas bei auklėjimasis“), 3) „Lebensfūhrung“, kur yra aprašomas konkretinis gyvenimo idealas, vykdytinas dorinimo prie- monėmis. Tolimesnėje eilėje gali eiti Forsterio 4) „Schule und Charakter“, 5) „Sexualethik und Sexualpūdagogik“ (M. Pečkauskaitės išversta) ir 6) „Politische Ethik und poli- tische Pūdagogik“ (kas nepaskaito vokiškai, galėtų rasti len- kiškų vertimų, padarytų iš Forsterio veikalų ir išleistų „Bib- lioteka Dziet Chrzešcijanskich“).

68

Pirmasskyrius

DORINIMO TIKSLAI

A. Tolimesniir artimesni dorinimo tikslai

Aristoteliškojoje filosofijoje tikslas yra vadinamas siekia- mąja priežastimi ir aptariamas kaipo tai, ko dėlei kas nors įvyksta arba daroma. Tikslas patraukia prie savęs žmogaus valią dėl to, kad jis yra žmogaus laikomas tam tikra gėrybe: pavyzdžiui, grožėjimosi objektas, garbė, materialinis pel- nas yra Žmonių laikomi gėrybėmis, kad ir nevienodos ver- tės. Grožio idėja, išreikšta išviršiniu pavidalu, yra objekty- vi gėrybė, tuo tarpu garbė ir materialinis pelnas yra subjektyvios gėrybės. Einant nuo atskiros dailiosios kūry- bos pereinama prie viso meno tikslo: grožio idėjos, išreikš- tos išviršiniais pavidalais, turi sudaryti prigimtajame mū- sų pasaulyje dailiąją grožio tvarką. Pats grožis yra vyriausioji šitoje tvarkoje gėrybė ir todėl tolimiausias ku- riamojo veikimo tikslas. Tuo tarpu pats grožio pradas yra absoliuti esybė arba pats Dievas.

Panašų kelią tenka padaryti ieškant dorinimui tolimiau- sio kelio. Dorinimas turi paruošti žmogų prie gyvenimo do- tiniu atžvilgiu. Nesunku suprasti, kad gyvenimas turi savo tikslą, o jeigu taip, tai ir dorinis auklėjimas šito tikslo sie- kia. Dorinio gyvenimo srityje objektyviai pati dora yra tiks- las, aišku tad, jog ji yra tikslas sykiu ir doriniam žmogaus auklėjimui. Tačiau dora nėra tolimiausias tikslas nei žmo- gaus gyvenimui, nei doriniam auklėjimui, nes pati dora ar- ba dorovė, kaipo dorinių gėrybių tvarka, įgauna tikros reikš- | mės tik sąryšy su tuo nelygstamuoju gėriu, į kurį kaipo į

69

savo vyriausią tikslą turi laisvai ir sąmoningai apsispręsti Žmogaus valia. Šitas vyriausias gėris esąs nelygstamasis tiks- las žmogaus valiai, yra irgi galutinas arba tolimiausias tiks- las doriniam auklėjimui. Taigi tolimiausias dorinis gyveni- mo tikslas ir tolimiausias dorinio auklėjimo tikslas supuola, ir tas tikslas yra pats Dievas. ;

B. Objektyviniaiir subjektyviniai dorinimo tikslai

Taip suprantamas gyvenimo ir ugdymo galutinas tiks- las yra imamas objektyvine prasme, nes jo vertingumas par- eina ne nuo Žmogaus nusistatymo, bet nuo šito tikslo, kai- po turinčio savyje buities įr tobulumo pilnatvę. Šalia šito tegorija, vadinama artimesniu objektyviniu tikslu. Šitą tikslą sudaro bendrieji žmogaus dvasinio veiklumo objektai, ku- rie yra tiesa, gėris ir grožis. Tiesa yra protinio veikimo ob- jektas, gėris yra valios veikimo objektas ir pagaliau esteti- nio jausmo objektas yra grožis. Čia jau kalbama apie tiesos pažinimą, gėrio meilę ir grožio realizavimą žmogaus gyve- nime. Tiesos pažinimas žmogaus gyvenime reiškiasi žinija, gėrio meilė - dora ir grožio realizavimas - menu. Dora yra artimesnis objektyvinis praktinio veikimo tikslas ir todėl irgi atitinkamas tikslas doriniam auklėjimui. Taigi objekty- viu atžvilgiu valios veikimo sričiai ir todėl doriniam auklėjimui tolimesnis tikslas yra Dievas, artimesnis - dora, kurios pagrinde glūdi plačiai suprasta gėrio meilė.

Tolimesnis subjektyvinis žmogaus gyvenimo tikslas yra as- meniškas laimingumas, įgyjamas siekimu objektyvinių gyveni- mo tikslų.

Dorinio gyvenimo srityje idealinio gėrio meilė ir jo sie- kimas valios galia turi patiekti žmogui laimės. Prie taip su-

70

prantamos laimės turi ruošti žmogų ir dorinis auklėjimas.

Artimesniu subjektyviniu žmogaus gyvenimo tikslu yra tikslingas žmogaus galių veiklumas. Su veiksmu visuomet yra surištas žmogaus laimingumas, kadangi tikslingas žmo- gaus galios veikdymas suteikia žmogui malonumo jausmą.

Taigi artimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra išvysty- mas tos žmogaus galios, kuri tarnauja judinamąja jėga do- riniam veikimui. Tai bus būtent žmogaus galios išvysty- mas ir išauklėjimas. Artimesnis objektyvinis dorinimo tikslas yra praktinė gėrio meilė, kaip vykdoma visame gyvenimo plote doros tvarka. Valios kultūra ir turi tik todėl realios reikšmės, kai ji yra priemonė doros tvarkai vykdyti gyve- nime. Tolimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra laimingu- mas, pareinąs iš meilės gėrio, vykdomo valios galia,ir esąs dorinės tvarkos vykdymo išdava, kadangi pasiturėjimas bet kuria gėrybe gamina pasitenkinimo jausmų. Pagaliau toli- miausias objektyvinis dorinimo tikslas yra pats Dievas arba juo- ju pasiturėjimas. Be šito paskutinio tikslo visi kiti dorinimo tikslai nustoja tikros vertės ir galutinės sankcijos. Taigi ke- turi įvairūs, bet organingai viens su kitu surišti dorinio gy- venimo tikslai, vykdytini ugdomojo dorinimo priemonė- mis, yra: 1) valios kultūra, kaipo vykdomoji galybė,/2) doros tvarka, kaipo gėrio meilė, 3) laimingumas, kaipo doros iš- dava ir 4) pasiturėjimas Dievu, kaipo galutinis dorinio gy- venimo laimėjimas.

C. Tiesioginiai ir netiesioginiai gyvenimotikslai

Visi nusakyti dorinimo tikslai yra vis dėlto netiesiogi- niai dorinimo tikslai, tuo tarpu šalia jų ir jiems atitiktinai esama dorinimui tiesioginių tikslų, kurie atitinka ugdomo- jo veikimo prigimtį.

71

Visi gyvenimo tikslai, apie kuriuos buvo iki šiolei kalbė- ta, ta ar kita prasme yra žmogui gėrybės tiek gyvenimo, tiek ugdymo atžvilgiu. Valios galia, pavyzdžiui, būdama tokia gėrybe gyvenimui, yra sykiu gėrybė ir pedagoginiam veikimui. Taigi jinai ir dera specialiai pavadinti pedagogi- ne gėrybe. Panašiai pedagoginėmis gėrybėmis bus ir pati dora, ir žmogaus laimė, ir galutinas gyvenimo tikslo laimė- jimas. Ruošdamas žmogų prie gyvenimo ugdymas turi iš- vystyti jo prigimtyje tokių ypatybių, kurios duotų galimy- bės sėkmingai vykdyti gyvenimo tikslus. Šitos ypatybės ir yra pastovus ir sąmoningas nusiteikimas bei nusistatymas vykdyti kuo sėkmingiausiu būdu gyvenimo tikslus. Šitos ugdomosios vertybės ir yra dorinimui artimiausi ir tiesio- giniai tikslai, kurie dorinio gyvenimo tikslų atžvilgiu tam- pa pedagoginėmis priemonėmis.

Kalbamieji pastovūs bei sąmoningi nusiteikimai kitose kalbose yra vadinami dispozicijomis. Dispozicijomis yra lai- koma tiek tai, kas yra žmogui įgimta, tiek tai, ką žmogus įgyja darbu ir pratybomis ir kas sustiprina įpratimą veikti tam tikru visuomet vienodu būdu. Jei sueina krūvon įgim- tas palinkimas, reikiamas ūpas arba pamėgimas veikti tam tikru būdu, įpratimas ir sąmoningas apsisprendimas pro- tingu motyvu, veikimas bus lengviausiai atliekamas ir to- buliausiai išpildomas. Juo daugiau iš šitų sąlygų sueina krū- von, juo tobulesnis ir sėkmingesnis bus veikimas. Kiek toks nusiteikimas reiškiasi teigiamąja prasme doriniame veiki- me, gauname tai, kas vadinama doros moksle dorybės var- du.

Dorybė yra jau įgytas įprastinis pasiturėjimas valios kul- tūra, palenkta doriniams tikslams. Ogi įprastinis pasiturėji- mas yra stovis, kuriame prigimtoji galia yra įgijusi įpratimo veikti ir sugeba lengvai naudotis įgytomis įvykusių veiks- mų išdavomis. Taigi dorybė yra pastovus ir sąmoningas va- lios nusiteikimas bei pasiryžimas veikti tvirtai ir galingai, sie-

72

kiant dorinių gyvenimo tikslų. Štai kokia prasme dorybė yra tiesioginis dorinimo tikslas arba ugdomoji vertybė, vadina- ma dispozicijos vardu ir reiškianti pastovų bei sąmoningą . nusiteikimą veikti priderančiu žmogui būdu.

Kiekvieną gyvenimo tikslą turi atitikti auklėtinio prigim- tyje tam tikra dorybė, kaipo pastovus bei sąmoningas nusi- teikimas, kurio pagalba, tarsi vykdomąja priemone, šitas tikslas gali būti siekiamas.

Trys gyvenimo tikslai; kurie rūpi dorinimui, yra, kaip jau žinome, valios kultūra, doros tvarka ir laimingumas.

Būdas, arba charakteris, štai žodis, kuris iškelia aikštėn pagrindinį pastovų nusiteikimą, atitinkantį valios kultūrą. Būdas ir yra tasai pastovus ir sąmoningas nusiteikimas, kuris padeda žmogui laisvai ir nuosekliai apsispręsti protingais moty- vais visose gyvenimo aplinkybėse.

Kaipo pastovus ir sąmoningas nusiteikimas, įgytas pra- tinimosi keliu, tvirtas būdas palengvina bet kurį dorinį veiksmą ir sykiu sudaro daugiausia laidų, jog žmogaus ne- bus iškrypta iš tiesaus kelio, kai gyvenimo priešginybės su- darys jam kliūčių žengti doros takais.

Antras gyvenimo tikslas yra aptartas kaipo doros tvar- ka. Pagrindinis žmogaus doros nusiteikimas yra sąžinė, ati- tinkanti lotynų k. žodį conscientia, etimologiniu atžvilgiu sužinojimą, t. y. žinojimą, taikomą sykiu veikimui. Sąžinės žinojimas, taikomas veikimui, yra ne kas kita kaip vertina- masis sprendimas. Sąžinė tad yra pastovus bei sąmoningas nu- siteikimas, padedąs žmogui vertinamai spręsti apie dorinę veiks- mo vertę ir sykiu liepiąs tai, kas yra darytina, ir draudžiąs tai, kas yra vengtina. Sąžinė yra aukštesnis žmogaus prigimties bal- sas, kuris kartais pastumia žmogų į veikimą arba nuo vei- kimo sulaiko, kai visi jo jautuliai paspiria jį visai į kitą pusę.

Trečias pagrindinis dorinio gyvenimo tikslas yra, kaip žinome, žmogaus laimingumas. Žmogaus laimė pereina ne tiek nuo išviršinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo išvidinio

73

nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam nežiūrint jokių nepalankių gyvenimo aplinkybių. Žmogus, šitokį sugebė- jimą turįs, ieškos laimės visų pirma dorinės prievolės pil- dyme ir aukštųjų idealų vykdyme. Laimė apskritai yra toli- mesnis netiesioginis ugdymo tikslas, o sugebėjimas būti laimingam visose gyvenimo aplinkybėse yra ugdomoji ver- tybė, kuri sudaro tiesioginį ugdomojo veikimo tikslą, kai- po atitinkanti laimingumą dorybė. Tinkamas išvidinis žmo- gaus nusiteikimas čia ne tik galimas, bet ir privalomas, nes nesant tokio nusiteikimo visas dorinis žmogaus gyvenimas gali pasirodyti esąs pavojuje.

Tai yra trys tiesioginiai dorinimo tikslai, kaipo bendriau- sios dorybės, kokių galima numatyti doriniam gyvenimui plačiausia dorybės žodžio prasme.

Antrasskyrius

FORMALINIAI DORINIMO UŽDAVINIAI

A. Dorinis asmuo 1. Individas ir asmuo

Nuo dorinimo tiesioginių tikslų einama prie dorinimo uždavinių. Uždavinys yra tai, kas privalu daryti, norint tikslą pasiekti. Trys pagrindiniai dorinimo uždaviniai yra: 1) išla- vinimas auklėtinyje tvirto būdo, 2) išauklėjimas jame jaut- rios valios ir 3) išvystymas jame sugebėjimo būti laimin- gam.

Bendrai suprasti pagrindiniai dorinimo uždaviniai lie- čia ne dorinio asmens gyvenimo turinį, arba materiją, bet jo tam tikras lytis arba formas. Todėl nusakyti trys pagrin- diniai dorinimo uždaviniai yra pavadinti formaliniais do- rinimo uždaviniais, kad galima būtų jie principialiai skirti nuo materialinių dorinimo uždavinių, kur auklėtinio bū- das, jo sąžinė ir jo sugebėjimas būti laimingam yra taikomi prie konkretinių gyvenimo aplinkybių.

Dorinių savybių nešėjas arba subjektas yra dorinis as- muo. Asmuo yra individuali protingos prigimties sub- stancija, kitaip tariant, asmuo yra individuali substanci- ja, turinti protingą prigimtį. Šita Boecijaus asmens aptartis visai teisingai yra laikoma klasiška, nes joje yra tiksliai nurodyta tiek artimiausioji giminė, tiek rūšinis skirtumas. Sąvoka „individuali substancija“ eina čia artimiausia gi- mine, ogi posakis „turinti protingą prigimtį“ nurodo rū- šių skirtumą. Individuali substancija arba individas yra

75

turinti sau buitį esybė, arba sau esanti substancija, neda- lijama, kaipo atskira esybė. Kai individuali substancija, arba individas, pasižymi dar protinga prigimtimi, esa- ma jau kalbos apie asmenį, t. y. sąmoningą ir laisvą indi- vidą. Taigi „individas“ yra platesnė sąvoka už „asme- nį“, kadangi pirmoji yra.gimininė sąvoka, tuo tarpu antroji yra rūšinė.

Pasiturėti protu tegali dvasinė prigimtis. Neprotingi gyvuliai teturi juslinį pažinimą. Be to, protas ir laisvoji valia taip organingai yra surišti tarp savęs, kad protas neturėtų buvimo racijos be laisvos valios, o laisvoji valia nebūtų galima be proto. Todėl kai sakoma, kad asmuo yra individuali substancija, pasižyminti protinga prigim- timi, tai reiškia, kad asmuo yra esanti savyje ir sau būty- bė, turinti dvasinį pradą, kuris yra protingumo ir laisvės šaltinis. Tumpai sakant, asmuo yra savistovi, substanciali ir protinga būtybė.

2. Individualybė ir asmenybė

Kaip žmogybė yra žmogaus esmė, kaip dievybė yra Die- vo esmė, taip individualybė yra individo esmė ir asmeny- bė yra asmens esmė. Iš vienos pusės, čia esama subjekto arba tam tikro esminio turinio nešėjo, ogi iš antros pusės, esama šito turinio arba objekto, kuriuo yra nešinas subjek- tas ir kurį subjektas realizuoja savo gyvenime bei veikime. Dievas tai yra dievybės nešėjas, žmogus - žmogybės nešė- jas, individas — individybės, individualybės nešėjas, asmuo - asmenybės nešėjas. Individualybė yra individo, kaipo esan- čio subjekto, objektyvinė esmė, asmenybė - asmens, kaipo esančio subjekto, tokia esmė.

Jei individualybė sudaro individo esmę ir jei asmenybė sudaro asmens esmę, tai individualybė pareina nuo to, kas sudaro patį individą, ir asmenybė pareina nuo to, kas su-

76

daro patį asmenį. Individo sąvoka apima ne tik žmogų, bet ir neprotingus gyvulius, augmenis ir net negyvuosius daik- tus. Tai reiškia, kad individualumas pereina iš žemesnės žmogaus prigimties, bendros jam su kitais prigimtojo mū- sų pasaulio daiktais. Taigi individą sudaro arba yra indivi- duacijos pradu medžiaga, apspręsta kiekybinėmis žymė- mis, kitaip tariant, materialinis kūnas; todėl gyvųjų būtybių individualybė pareina nuo materialinių kūno ypatybių, ogi asmenybė pareina nuo asmens, kuriuo tegali būti vien bū- tybės, turinčios savyje dvasinį pradą, esantį proto ir laisvos valios šaltiniu.

Individualybės ir asmenybės santykiavimo klausimas lengvai išsprendžiamas pilnutinio ugdymo sistemos švie- soje. Pilnatvės principas reikalauja, kad žmogaus indivi- dualybė būtų išvystyta kaipo tvirta materialinė atrama as- | menybei, nes individualybės užstelbimas užstelbia pačias prigimtojo buvimo šaknis. Sutartinės principas reikalau- ja, kad individualybė būtų išvystoma taip ir tokia pakrai- pa, kad galėtų sutarti su aukštuoju asmenybės supratimu, nes susidarius priešingumo tarp individualybės ir asme- nybės, žmogaus gyvenimas ir veikimas atsiduria nelemto tragizmo padėty. Pagaliau priklausomybės principas rei- kalauja, kad žmogaus individulybė būtų palenkta jo as- menybei. Žmogus šalia išvidinio savo tikslingumo, kuris liečia jo nuosavą buvimą, turi dargi išviršinio tikslingu- mo, kuris išeina iš jo buvimo ribų ir jį palenkia aukštes- niems gyvenimo tikslams. Žmogaus asmenybė yra aukš- tesnių gyvenimo tikslų išreiškėja, todėl jai turi būti palenkta žmogaus individualybė. Todėl kai žmogaus sie- la laisvai ir sąmoningai apsisprendžia bei nusistato į aukš- tuosius žmogaus gyvenimo tikslus ir palenkia jiems visus šito gyvenimo žygius, galima pasakyti, jog ji miršta indi- vidualybės srityje, kad pasireikštų aukštesne gyvybe as- menybės srityje.

77

3. Asmuo ontologiniu, psichologiniu ir doriniu atžvilgiu

Kalbant apie asmenį psichologiniu atžvilgiu, turima gal- Voje kuo mažiausiai du asmens pasireiškimu: susipratimas ir apsisprendimas. Pirmas pareina nuo proto, antras nuo valios. Kartais šalia to kalbama dargi apie nusijautimą, bet apie tai galima būtų kalbėti nebent aukštųjų jausmų pras- me. Tokie yra dvasinio gėrėjimosi arba dvasinio grožėjimosi jausmai, religiniai jausmai ir t. t. Jutimai ir nusijautimai, par- einą nuo gyvuliškosios prigimties veiksmų, nesudaro as- . menybės apraiškų, kadangi jie yra bendri žmonėms su ne- protingais gyvuliais, kurie asmenybės neturi. Tačiau jutimai ir nusijautimai aukštesnės prigimties srityje yra apraiškos, kurios charakterizuoja žmogaus individualybę. Taigi as-- muo, kaipo protingas individas, yra susipratimo, apsispren- - dimo ir nusijautimo aukštesne prasme subjektas. Kaipo toks jis yra vienybės pradas, kuris išvidiniu būdu telkia visas psichinio gyvenimo apraiškas aplink aukštesnę žmogaus prigimtį.

Asmenybė pasireiškia pažinime per susipratimą, sten- gimesi-— per apsisprendimą, jautime - per nusijautimą aukš- tųjų jausmų srityje. Taigi susipratimas, apsisprendimas ir nusijautimas yra trys psichologiniai asmens pasireiškimo būdai. Šitie asmens pasireiškimo būdai gali eiti dviem prie- šingais krypsniais: individualistiniu ir universaliniu. Susi- pratimui linkstant į nuolatinį domėjimąsi savo asmenimi ir juo gėrėjimąsi, apsisprendimui linkstant į patenkinimą savo žemesnės prigimties, nusijautimui virstant egoistiniu pa- sitenkinimu, pataikaujančiu savo užgaidoms, gaunamas individualistinis asmens pasireiškimo krypsnis. Ogi pakrei- pus susipratimą į visuotinųjų idėjų pažinimą, apsisprendi- mą - į visuotinąją pasaulio tvarką, nusijautimą - į aukštųjų idealų pergyvenimą, turime universalinį asmens pasireiš- kimo krypsnį. Jei žmogus, nusistatęs viską atiduoti visuoti-

78

niems idealams, sugeba dargi visus individualinius savo polinkius palenkti aukštiesiems savo užsimojimams ir įkin- kyti juos į kuriamąjį darbą, jis sujungia savyje stipriai pa- teikštą individualybę su asmeniškuoju nusistatymu, turin- čiu visuotinos reikšmės. Forsteris teisingai pavadino pirmąjį krypsnį išsiblaškymu, antrąjį susitelkimu. Žmogus, nusi- statęs tenkinti žemesnės savo prigimties užgaidas, faktinai eina savo gyvenime iš centro į periferiją. Užtat nusistatęs paaukoti save aukštiesiems idealams, žmogus eina savo gy- venime iš periferijos į centrą ir šitam centrui palenkia visą savo individualinių apraiškų periferiją.

Dorinis asmuo yra dorinio gyvenimo subjektas, pajė- giąs laisvai apsispręsti doriniu atžvilgiu ir nešti atsakomy- bę už savo veikimą. Laisvas apsisprendimas ir sąmoninga atsakomybė už savo žygius yra tad esminės dorinės asme- nybės žymės. Norint išspręsti klausimą, koks privalo būti laisvas dorinio asmens apsisprendimas turinio atžvilgiu, privalu užbrėžti dorinei asmenybei dorinį idealą.

4. Asmenybės idealas

Prof. Savickis, parašęs asmenybės klausimu dvi labai ver- tingas studijas, iš kurių viena pavadinta „Individualitat und Persėnlichkeit“,o antra „Das Ideal der Persėnilichkeit“,ima išeinamuoju punktu ontologinį asmenybės supratimą. Es- minė ontologiniu atžvilgiu imamos asmenybės žymė yra, sako jisai, dvasinė prigimtis. Eidami nuosekliai toliau, turi- me palaikyti asmenybės idealu dvasios gyvybę aukščiau- sioje potencijoje arba galybėje, kaipo pilnutinį dvasinio vi- daus pasaulio pasireiškimą arba kaipo dvasinę didybę. Šita prasme juo turtingesnis ir galingesnis yra dvasios gyveni- mas, juo aukštesnis yra asmenybės pasireiškimas.

Su dvasios gyvenimo įtampa turi toliau sutapti turtin- giausias ir kilniausias turinys, kadangi dorinė asmenybė yra

79

ne tik dvasios galybė, bet ir dvasios lobis arba perteklius. Žmogaus dvasia pati iš savęs yra tuščia lytis, kuri tik iš ša- lies turi įgauti atitinkančio jos aukštas aspiracijas turinio. Ogi aukščiausiu ir vertingiausiu žmogaus dvasios objektu galutinoje sąskaitoje yra pats Dievas, turįs savyje dvasinės buities pilnatvę. Iš čia aišku, kaip svarbi yra religijos reikš- mė doriniam asmens idealui.

Antra esminė asmens žymė, turinti reikšmės dorinės as- menybės idealui nustatyti, yra, Savickio supratimu, buvi- mas sauir veikimas iš savęs. Šita prasme asmenybė yra dva- “ sinės savivaldos veiksnys. Asmenybė turi išvystyti aukščiausią dvasinės laisvės laipsnį. Einant prie šito tikslo asmeniui tenka pereiti neigiamąjį nepriklausomybės tarps- nį ir teigiamąjį apsisprendimo tarpsnį. Žmogus gimsta pri- gimtąja būtybe ir jo gyvenimo uždavinys yra tapti laisva dvasios būtybe, nepriklausoma nuo išvidinės prigimties ir išviršinės gamtos. Pagaliau dorinė asmenybė privalo būti nepriklausoma ir visuomeninės savo aplinkumos atžvilgiu, kuri, kaip ir prigimtasis pasaulis, gali slėgti dvasios laisvę ir het stumti asmenį į bloga.

Teigiamąja prasme laisvoji dvasia pasireiškia apsispren- dimu, kuris yra gyvenimo išrikiavimas iš asmens esybės vidaus, išeinant iš vieno centrinio valdymosi punkto. Taip suprasta laisvoji asmenybė yra autonominga dvasia, kuri pati sau leidžia valdymosi įstatymus.

Trečia esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- alą, yra dvasios viešpatavimas. Ir šituo atveju Savickis daro skirtumo tarp dviejų momentų; išvidinio viešpatavimo sau ir išviršinio viešpatavimo pasauliui. Pasiliuosavusi nuo iš- vidinės prigimties asmenybė negali pasitenkinti neigiamuo- ju nepriklausomumu, ji turi dar viešpatauti šitai išvidinei prigimčiai, ir tai bus išvidinis viešpatavimas sau, arba susi- valdymas. Susivaldymas įvyksta su pagalba išvidinės kul- tūros, kuri nuosekliai veda prie askezės. Taip pat pasiliuo-

80

savusi nuo išviršinės gamtos prievartos asmenybė turi vieš- patauti šitai gamtai, ir tai bus išviršinis viešpatavimas pa- sauliui.

Ketvirta esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- alą, yra, Savickio supratimu, dvasinė individualybė. Bet ka- dangi iš savęs individualybė nėra tobulas dalykas, kaipo pareinąs iš apribotos žmogaus prigimties, tai jis pripažįsta

normalia tik įdvasintą ir sudorintą individualybę. "Penkta esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- alą, yra, anot Savickio, išvidinis atbaigtas dvasios pilnumas. Tai reiškia, kad asmenybė turi būti padaryta tarsi iš vieno gabalo, kuriame neriogsotų svetimų nepasisavintų kūnų nuotrupos.

Toliau Savickis nustato dorinei asmenybei idealines žy- mes visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Viena iš svarbiau- sių žmogaus savybių yra tai, jog jis yra visuomeninė būtybė. Šeima, valstybė ir Bažnyčia yra visuomeniniai organizmai, kuriuose išsivysto, turtėja ir stiprėja žmogaus asmenybė. Bet visuomenė ne tik skatina asmens išsivystymą, ji dargi riša šitą asmenį, sudaro jam prievolių, dėsnių ir užbrėžia ribas. Todėl kaipo visuomenės būtybė žmogaus asmuo dau- gelyje dalykų privalo būti surištas atodaira į artimo teisę ir klusnumu visuomeniniam autoritetui.

Bet tai neišsemia dar asmens prievolių visuomenės at- žvilgiu. Kiekvienas asmuo, gaunąs kokią gėrybę iš kitų, taip ar šiaip turi už ją visuomenei atsilyginti. Todėl tarp kitko normaliam asmeniui, gyvenančiam visuomenėje, yra pri- valomas meilės ir labdarybės įsakymas.

Nuo taip užbrėžto idealo prigimtojo gyvenimo ribose Sa- vickis pereina į viršprigimtinį gyvenimą, kad paaiškėtų ga- lutinis dorinės asmenybės pašaukimas.

Kaipo sukurtoji esybė, žmogaus asmuo yra nuolatinėje priklauomybėje nuo savo pirmutinės priežasties, t. y. nuo Dievo, kuris lieka galutinoje sąskaitoje buvimo ir veikimo

81

šaltinis. Išdidžiai užsidaręs savyje žmogaus asmuo negali atsiekti savo tikslo, kadangi šitas tikslas teatsiekiamas vien palenkiant žmogui savo asmenybės esmę Dievo veikmei ir leidžiant jai save-vaduoti. Žmogaus idealas yra tad Dievu gy- venanti ir Dievu vaduojamoji asmenybė. |

Žmogaus dvasia iš pat pradžios yra be turinio. Tuo tar- pu visą dvasios lobį, arba perteklių, teturi iš savęs vien to- bula esybė, nelygstamas absoliutas, arba Dievas. Didžiau- sią tad dvasios turtą žmogaus siela randa dievybėje, kuri pati iš savęs yra amžina substanciali tiesa, gėris ir grožis. Todėl nuo susivienijimo su Dievu tamprumo pareina dva- sios kilnumas ir asmenybės didybė. Tad šituo atžvilgiu žmo- gaus idealu yra Dievą mylinti ir Dievu pilna asmenybė.

Dorinimo moksle labai yra svarbu aiškiai įsivaizduoti, koks yra asmenybės idealas, kadangi jis, būdamas gyveni- mo tikslas, sykiu yra tikslas ir pačiam dorinimui.

B. Būdo lavinimas

Būdas yra tik viena sudedamoji dorinės asmenybės da- lis, būtent ta, kuri pareina nuo pastovaus valios nusistaty- mo. Panašiai ir jautri sąžinė, ir sugebėjimas būti laimingam tėra vien dorinės asmenybės atskiros žymės. Todėl dorini- mo visumoje tik vienai iš dorinimo pareigų tenka specialiai būdo lavinimas.

1. Būdo aptartis

Tai, kas lietuviškai vadinama būdu, beveik visose kul- tūringose kalbose yra vadinama graikiškos kilmės žodžiu „Charakteris“. Doriniam charakterio supratimui ypatingai pasidarbavo Kantas. Anot jo, charakteris reiškia „tą valios. savybę, kurios veiksmu subjektas pats save riša tam tikrais

82

praktiniais principais, proto veiksmais jo paties nepakei- čiamai nustatytais“. Tad lietuviškas terminas „būdas“ ati- tinka „charakterį“, kuris yra tam tikras valios veikimo bū- das L "

Prof. Wiliemnsas visai teisingai mato būdo sąvokoje dvi esmines žymes: 1) proto įsitikinimą ir 2) atitinkamą tvirtą valios nusistatymą jautime, norėjime ir veikime. Be aiškių tikrų įsitikinimų negali būti būdo, nes jis reikalauja visų pirma protinio sąmoningumo, nuo kurio pareina pažkii laisvas valios nusistatymas. |

Antra esminė būdo žymė, tvirtas valios nusistatymas;

"atitinkąs proto nusistatymus, kurie atitinka proto įsitikri-- -nimus, yra laisvas apsisprendimas pastoviai norėti to, kas

yra proto nurodoma kaipo gera, ir vengti to, kas proto yra

"peikiama kaipo bloga. Jei žmogus vaduojasi savo veikime

vien jausmais, tai nėra galimybės jam pripažinti tvirto bū-

"do net tada, kai jo veikimas visai neprieštarauja doros rei-

kalavimams. Jausminga emocija gali prieštarauti proto nu- sistatymui, ir tuomet vien tvirta valia, charakterizuojanti tvirtą būdą, tegali nulemti žmogaus nusistatymą gera pa- Kraipa. |

Willemsas iš dviejų nusakytų būdo pradų sudaro šito- kią jo aptartį: būdas yra apsisprendžiančios laisvos valios

"dispozicija arba nusiteikimas išrikiuoti pagal tvirtus proto

principus visą protavimą, jautimą ir veikimą. Šita aptartis yra priimtina principialiai; būtų tik pageidaujama, kad bū- do aptartis išreikštų visai aiškiai faktinąjį būdo našumą ar-

ba išdavumą. Platoniškasis nusiteikimas, faktino silpnumo

lydimas, nepakankamas dar būdui sudaryti. Be to, užuot išskaičiavus reiškimosi sritis, t. y. protavimą, jautimą ir vei- kimą, tikslingiau bus čia kalbėti apie veikimą visame gyve- nimo plote..

Padarius nurodytas pataisas Willemso aptartyje, gausi-

me būdui šitokią tikslią aptartį: būdas yra pastovus bei išdavus

83

/

laisvos valios nusiteikimas vaduotis visame gyvenimo plote pro-į, tingais motyvais arba principais. Ę

Dažnai yra skiriamu du būdu - įgimtasis ir įsigytasis.

Tokiu atveju nedaroma deramai skirtumo tarp individuali- nio įgimto temperamento ir būdo tikra to žodžio prasme. Visa, kas yra žmogui įgimta arba prigimta iš materialinio pasaulio, gali sudaryti jo individualybę, bet ne asmenybę. Su individualybe tad yra surištas įgimtas žmogaus tempe- ramentas, tuo tarpu su asmenybe yra surištas žmogaus bū- das, kaipo pastovus, protingas ir laisvas žmogaus apsispren- dimas visame gyvenimo plote. — Temperamentas nėra. žmogaus laisvos valios padaras, .- nors gali ir privalo būti pritaikytas žmogaus valios veiks- mais aukštiems gyvenimo tikslams. Kai šitokis pritaikymas yra jau įvykęs, temperamentas tampa tvirta materialine žmogaus būdo atrama, palenkta aukštesniems gyvenimo tikslams. Šita prasme temperamentas yra žmogaus pobū- dis, kaipo tai, kas yra po būdu, arba kuo būdas yra pagrįs- tas materialiniu atžvilgiu.

Su būdu painiojama irgi įpratimas veikti vienodai pa- stoviu būdu. Tačiau tarp įpročio ir būdo esama dar labiau principialaus skirtumo. Įprotis, tiek blogas, tiek geras, ma- žina žmogaus veiksmo sąmoningumą ir laisvą apsispren- dimą, tuo tarpu būdas visuomet turi savyje sąmoningumo ir laisvumo momento.

Nedera irgi painioti būdas su atkaklumu. Atkaklumas teturi vieną būdo žymę, būtent tvirtą valios nusistatymą, bet užtat jam stoksta pakankamo sąmoningumo, reguliuo- jant valios veikimą pagal protingą motyvą. Atkaklus žmo- gus yra praktikas voliuntaristas, kurio veikime turi vado- vaujamosios rolės ne protas, bet pati valia. Priešingą jam tipą sudaro teoretikas intelektualistas, subtiliai analizuojąs visus protingus motyvus, bet nepajėgiąs tvirtai apsispręsti savo valia vykdyti tai, kas yra proto nurodyta.

84

is

2. Būdo skirstymas rūšimis

Būdas vadinamas tvirtu ar silpnu, pilnu ar daliniu, geru arblogu. Būdo stoka yra vadinama silpnu būdu. Tačiau sun- ku įsivaizduoti žmogus, kuris neturėtų nei mažiausiu laips- niu būdo apraiškų. Todėl kalbant apie silpną būdą, faktinai kalbama apie nepakankamai tvirtą būdą.

Pilną būdą turi žmogus, kuris visuose gyvenimo atsiti- kimuose veikia vienodai tvirtai prisilaikydamas protingų motyvų. pit «bu

Dalinis būdas reiškia, jog būdo tvirtumas tam tikruose gyvenimo plotuose silpnėja dėl proto silpno nusistatymo arba dėl valios neatlaikymo prieš vienos rūšies pagundas.

Būdo skirstymas į gerą ir blogą yra tos pačios rūšies, kaip ir jo skirstymas į tvirtą ir silpną. Silpnam būdui stoksta va- lios, tvirto nusistatymo, blogam būdui stoksta protingo mo- tyvo.

3. Būdas ir dorybės

Būdo pasireiškimas tam tikroje dorinio gyvenimo srity- je sudaro ne ką kitą kaip dorybę. Pasireiškiant būdui teisin- gumo srityje gauname teisingumo dorybę. Pasireiškiant bū- dui tiesumo srityje turime tiesumo dorybę, ir t. t. Būdas yra asmens savybė, imama labiau formaliniu atžvilgiu, tuo tar-

„pu dorybė yra faktinai ta pati asmens savybė, paimta tik

labiau materialiniu atžvilgiu arba pritaikyta prie vienos ku- rios dorinio gyvenimo pareigos.

Būdas aprėpia žmogaus veikime didesnį plotą negu do- rybės, todėl prof. Habricho aptartis, jog būdas yra ilgesne praktika išbandyta bei sustiprinta dorybė, nėra visai tiksli.

„ Teisingiausia būtų pasakius, jog; būdas yra pastovi žmogaus

galybė praktikuoti dorybes. Šitas pasakymas, charakterizuo- damas būdo santykiavimą su dorybėmis, vis dėlto neturėtų

85

apriboti būdo reiškimąsi dorybių sritimi, kadangi būdas gali reikštis ir abejingoje dorybės atžvilgiu veikimo srityje - kiek- vienas sąmoningas bei laisvas žmogaus veikimas doriniu at- žvilgiu yra geras arba blogas, tačiau darymas gero darbo dar nereiškia dorybės praktikavimo.

4. Būdas kaipo harmonijos ir tikslingumo veiksnys

Būdas visų pirma charakterizuoja asmens valios kultū-,

rą, todėl ne intelektualinis ir ne estetinis asmens vertingu- "mas išeina per būdą aikštėn, bet asmens praktinio pasireiš- „*-kimo galia. Doriniame gyvenime būdas atlieka savo rūšies “griaučių rolę, nes jis yra čia valiai ta tvirta ir pastovi atra- "ma, kuri doros stovį iš dinaminio padaro statiniu, vadinasi, “

iš svyruojančio ir nepastovaus daro tvirtu ir pastoviai įsi- galėjusiu. Būdas padaro, kad asmuo iš tikro yra dvasios di- dybė, arba sau viešpats, kuris viešpatauja pasauliui ir val- do save, palenkdamas žemesnės savo prigimties polinkius aukštesnės savo prigimties nurodymams, sutaikytiems su aukščiausiais dieviškais įstatymais. Todėl asmens gyveni- me būdas yra ne tik veikiamojo pasireiškimo, bet ir harmo- nijos veiksnys. Bebūdis žmogus yra nuolatos blaškomas įvairių įvairiausių užgaidų ir nesąmoningų polinkių ir to- dėl nėra suharmonizuotas vieninga apsisprendimo pakrai- pa. Užtat būdingas žmogus suharmonizuoja visas savo gy- venimo apraiškas ir sutelkia jas tarnyboje aukštiems gyvenimo tikslams. Todėl irgi būdas yra tikslingumo veiks- nys asmens gyvenime.

5, Būdas ir doriniai pamokymai

Logiškai proto nusistatymas yra ankstybesnis už valios apsisprendimą, todėl, tyrinėjant būdo lavinimo klausimą, visai tikslinga pirm susirūpinti proto nusistatymu, atitin-

86

kančiu būdo reikalavimus, ir tik paskui tirti klausimą apie deramą valios nusiteikimą.

Dorinių principų pažinimas yra pirma sąlyga būdui iš- dirbti. Priimdamas kokį nors dorinį principą proto pritari- mu, žmogus gali pats patikrinti šito principo racionalumą, ir tuomet dorinis principas sudaro jo įsitikrinimą; arba net jis gali pritarti doriniam principui, pasitikėdamas tradicijo- mis, pareinančiomis nuo autoritetingų šaltinių. Dorinis principas, susidaręs tvirtu proto įsitikrinimu ar įsitikinimu, tegali turėti pakankamai sprendžiamosios galios valios nu- sistatymui. Pasaulio viliojimas ir, iš antros pusės, jautulių arba pasijų klaidinąs balsas yra du pagrindiniu dorinio prin- cipo priešininku. Kad žmogus galėtų jiemdviem atsispirti grynai protiniu būdu, reikia, kad jis turėtų aiškų dorinio principo pažinimą ir tiek išvystytą vertinamojo sprendimo galią, kad pajėgtų apginti savo principą nuo jį gundančių balsų.

Doriniam principui apginti yra pageidaujamas kuo di- džiausias vertinamojo sprendimo išlavinimas jau vien to- dėl, kad ginti teigiamai dorinis principas yra sunkiau, ne- gu neigiamai jis griauti. Dėl šitos priežasties iškėlimas protinės kultūros į kiek galint aukštesnį sąmoningumo laipsnį yra pageidaujamas būdo atžvilgiu, nekalbant jau net apie protinės kultūros vertingumą kitais atžvilgiais.

Toks yra bendras dorinimo reikalavimas, statomas lavi- nimui formaliniu atžvilgiu, t. y. vertinamojo sprendimo at- žvilgiu.

Užtat materialiniu atžvilgiu dorinimas gali statyti lavi- nimui reikalavimą, kad lavinimas patiektų auklėtiniams do- rinių principų pažinimą. Dorinių principų pažinimas gali įvykti dvejopu būdu: auklėtinio pasiteiravimu ir auklėti- nio pamokymu iš auklėtojo pusės. Pirmas būdas priklauso prie auklėjimosi ir lavinimosi apskritai, antras būdas suda- ro vieną auklėjamojo lavinimo dalį. Kalbant apie šitą antrąjį

87

dorinių principų pažinimo būdą, dera atsižvelgti į: 1) dori- nio pamokymo uždavinius, 2) dalyką, 3) būdą, 4) lytis ir 5) santvarką.

a. Dorinių pamokymų uždaviniai

Gėttleris stato doriniam pamokymui keturis bendruo- sius uždavinius.

Visų pirma doriniu pamokymu privalu konstatuoti do- rinės prievolės buvimą. Faktinai tai yra auklėjimas įspėja- mosios sąžinės, kuri yra artimame sąryšy su būdo apraiš- komišs.

Antras dorinio pamokymo uždavinys yra dorinės prie- volės pamatavimas pačio dalyko esme, arba laisvai pripa- žintų ir pateisintų autoritetų įsakymais. Pirmuoju atveju auklėtinis įgauna įsitikrinimą, antruoju įsitikinimą.

Trečias dorinio pamokymo uždavinys yra patiekimas protingų motyvų veikimui pagal prievolę ir pašalinimas ki- tų motyvų, raginančių veikti priešinga pakraipa.

Ketvirtas dorinio pamokymo uždavinys yra auklėtinio bendro nusistatymo ir atskirų pasielgimų išnagrinėjimas pripažintos prievolės šviesoje.

b. Dorinių pamokymų dalykai

Klausimas apie dorinio pamokymo dalykus liečia dori- nių pamokymų objektus. Dorinio pamokymo dalyką arba objektą nustato dorinimo uždavinys, pildomas auklėjimo priemonėmis.

Kalbant apie dorinio pamokymo būdą, tenka skaity- tis su dviem pagrindiniais reikalavimais. Pirmas reika- lavimas: pamokymai turi atitikti visas protinimo taisyk- les, tarp kitko metodologines protinimo taisykles. Jie turi atitikti apercepcijos taisyklę, reikalaujančią nuoseklaus ėjimo nuo to, kas yra žinoma, prie to, kas yra nežinoma. Antra, jie turi atitikti vaizdumo principą, reikalaujantį

88

nuoseklaus ėjimo nuo juslinio pažinimo prie protinio pa- žinimo. Trečias protinimo principas yra savarankiško veiklumo arba darbo principas, reikalaująs, kad pažini- me pats auklėtinis dalyvautų kuo aktyviausiu būdu. Dar- bo principas yra geriausiai išlaikomas, kai protinimas yra vedamas euristiniu, t. y. randamuoju metodu. Savaime suprantama, jog dorinis principas, auklėtinio formuluo- tas randamuoju metodu, turės jam daugiausia įtikinan- čios galios.

Doriniai pamokymai turi dargi atitikti specialius dorini- mo reikalavimus. Šituo atžvilgiu jie privalo būti kuo stip- riausi akstinai doriniam veikimui. Kitaip tariant, doriniai pamokymai privalo turėti judinamosios galios. Todėl per dorinius pamokymus svarbu sudaryti ryškių bei vaizdžių vaidinių, kurie gera prasme stumtų žmogaus būtybę į dori- nį veikimą. Tai yra veikdymas juslinės žmogaus prigimties vaiz- duotės pagalba. Iš kitos pusės, aiškus dorinio principo su- pratimas, atremtas į tvirtą protinį pamatavimą, i Ai valią veikti doriniu būdu.

Norint dar specialiai sustiprinti veikiamąją ašiškių pa- mokymų galią dera atsižvelgti įjausmų ir ypatingai aukš- tųjų jausmų reikalavimus. Doriniai pamokymai, daromi be tinkamo jausminio nusistatymo ir nepajėgią sukelti reikiamų jausmų, gali net kartais pagaminti auklėtiniuo- se nuobodžio ir tuo sukompromituoti pačius pamoky- mus.

Negalima nepastebėti didelės grožio reikšmės doriniam pamokymui. Neestetinis koks nors įspūdis, sudaromas per dorinį pamokymą, kompromituoja patį dalyką, nes esteti- nis ir dorinis jausmas yra iš vidaus organingai surištu vie- nas su kitu. Taigi stengiantis atsiekti, kad doriniai pamoky- mai būtų kuo stipriausi akstinai doriniam veikimui, be grynai didaktinių reikalavimų, reik dargi patenkinti specia- liai doriniai reikalavimai, būtent, kad doriniams pamokymams

89

būtų sudaroma atitinkama dorinė atmosfera, arba nuotai- ka, ir antra, kad per dorinius pamokymus būtų tinkamai atsižvelgiama į aukštuosius jausmus, tarp kitko į estetinio jausmo suderinimą su doriniu principu.

c. Dorinių pamokymų lytys

Pagrindinių dorinio pamokymo lyčių yra trejetas: 1) i6 rinio turinio papasakojimas, 2) svarstomasis dorinio turi- nio pasikalbėjimas ir 3) dorinių principų formulavimas bei sisteminimas. Dorinis papasakojimas yra ta dorinių pa- mokymų lytis, kuri geriausiai pritinka jauniausiam auk- lėtinių amžiui. Pasaka yra vaizdi iš esmės, ryški savo pa- vidalais ir konkretiniu savo turiniu, o be to, greit išsivystanti dorinio turinio fabula sužadina dorinius jaus- mus ir paragina vaikus pamėgdžioti nusakomus pasakoje dorinius žygius. Pats dorinis pamokymas, įvystytas į pa- sakos fabulą, neturi sauso moralizavimo žymių, kurios taip yra svetimos vaikų psichologijai. Panašios reikšmės turi ir kitos dorinių papasakojimų rūšys, pavyzdžiui, papasa- kojimai apie žmonių žygius iš šventosios ir pasaulinės is- torijos, didžiųjų ir šventųjų žmonių gyvenimo aprašymai ir kt.

Vaikui bręstant dera atitinkamai keisti teikiamų jam do- rinių papasakojimų rūšys; iš egzotinių jie privalo tapti la- biau realiniais, iš prasimanytų - labiau istoriniais. Dorina- moji biografijų ir šventųjų gyvenimų reikšmė nemažėja niekados net suaugusiems žmonėms. Tik žmogui bręstant, bręsta jo kritingas dorinių dalykų vertinimas.

Šitam reikalui specialiai tarnauja antra dorinių pamo- kymų rūšis, būtent, svarstomasis pasikalbėjimas. Šita ant- roji rūšis tarnauja dorinei analizei, kuri padeda sąmonin- gai pamatuoti dorinį principą ir paskui daryti iš jo pritaikomųjų išvadžiojimų. Per šituos pasikalbėjimus do- riniai klausimai yra svarstomi sąryšyje su realiniu jauni-

90

mo gyvenimu pagal apercepcijos principą. Tai dera da- ryti, einant jaunimui antruosius septynerius savo amžiaus metus. Pagaliau trečią dorinių pamokymų lytį sudaro do- rinių principų formulavimas bei sisteminimas pagal sa- varankiškojo veiklumo principą. Dorinimo medžiaga yra jau surinkta, apsvarstyta ir išanalizuota, tenka dabar kiek galint pačiam jaunimui suformuluoti doriniai principai ir sudaryti iš jų tam tikrą dorinio gyvenimo sistemą. Tai yra atbaigiamoji dorinių pamokymų lytis, taikoma jau- nimui, einančiam trečiuosius septynerius savo gyveni- mo metus.

Tokiu būdu trys pagrindinės dorinių pamokymų lytys atitinka tris pagrindines protines taisykles, arba principus. Dorinis papasakojimas atitinka vaizdumo principą. Svars- tomasis dorinis pasikalbėjimas atitinka labiausiai apercep- cijos principą. Pagaliau dorinių principų formulavimas bei sisteminimas atitinka savarankiškojo veiklumo principą.

d. Dorinių pamokymų santvarka

Doriniai pamokymai gali būti visų pirma pripuolami ir sistemingi. Pripuolamieji doriniai pamokymai gali būti da- romi sąryšyje su mokomaisiais dalykais arba be sąryšio su jaisiais. Pripuolamieji doriniai pamokymai, daromi be 5ą- ryšio su mokomaisiais dalykais, gali būti pavieniai ar su- telktiniai pagal tai, ar jie yra daromi atskiriems auklėtiniams, ar visai jų grupei. Pripuolamas dorinis pamokymas gali būti teikiamas žodžiu arba raštu.

Pripuolamieji doriniai pamokymai turi būti daromi kiek- viena tinkama proga ir visais tinkamais būdais. Mokymas turi būti dorinamasis mokymas, arba, plačiau tariant, lavi- nimas turi būti auklėjamasis lavinimas.

Bet jokioje mokykloje negalima apsieiti be dorinių pa- mokymų, daromų be sąryšio su dėstomais dalykais. Jau vien tik drausmės reikalais daroma mokiniams pastabų dorinio

91

turinio, ir norint, kad tokie doriniai pamokymai būtų sėk- mingi, reik savo reikalavimai šiaip ar taip pamatuoti. Šitie pripuolamieji doriniai pamokymai gali būti daromi numa- tomuoju būdu, t. y. anksčiau negu koks nusižengimas yra įvykęs, ir baudžiamuoju būdu, t. y. tada, kai koks nusižen- gimas yra jau įvykęs. Doriniai pamokymai, daromi numa- tomuoju būdu, neįeina į tiesioginę mokyklų programą griež- tai formuluotu būdu, ir paprastai labai retai pasitaiko. Ogi doriniai pamokymai, daromi baudžiamuoju būdu, dažniau- siai mažai įtikina, nes jų pamatavimas nusižengusiems mo- kiniams neatrodo pakankamai objektyvus. Vis dėlto prin- cipialiai negalima užginčyti, kad pripuolamieji doriniai pamokymai, daromi be sąryšio su dėstomais dalykais, gali būti labai naudingi, sumaniai taikomi kiekviena tinkama proga.

Visai sistemingais pamokymais dorinimo tikslui tegali tarnauti vien religijos mokslas. Religinio doros mokslo tie- sos yra statomos į sąryšį su galutinuoju Žmogaus tikslu, taip sakant, deduktyviniu būdu, jos yra pamatuojamos vi- sų pirma autoritetu, ir pagaliau jos spiria vaduotis elgi- mesi religiniais motyvais. Tuo tarpu tą pačią dorą galima labiau rišti su faktinuoju žmogaus gyvenimų; jinai galima pamatuoti prigimtuoju žmogaus protu, einant induktyvi- niu būdu nuo patirtinių tiesų prie dorinių principų for- mulavimo bei sisteminimo; pagaliau, be religinių moty- vų, galima pasielgimams sudaryti įvairių racionalių motyvų, kurie pirmuosius palengvintų ir sustiprintų. Ki- taip tariant, ne tik galima teikti iš viršaus, bet ir statyti iš apačios, kad, jei viršūnė remiasi dangumi, pagrindas bū- tų tvirtai atremtas į žemę. Šitam reikalui ir skiriamas vis dažniau pasaulinis doros mokslas.

Iš esmės pasaulinis doros mokslas ne tik nesipriešina re- liginiam doros mokslui, bet gali ir privalo būti sutaikomas su juo. Jei pasaulinis doros mokslas stengiasi sustiprinti re-

92

liginį doros pamatavimą argumentais, paimtais iš realaus gyvenimo, tai nuo to religijos autoritetas ne tik nekenčia, bet ir įgauna vis daugiau reikšmės protingo žmogaus aky- se. Pasaulinis doros mokslas, tinkamai pastatytas ir sude- rintas su religijos mokslu, gali sustiprinti ne tik dorą, bet ir žmonių religingumą, kadangi dora ir religija turi sau grįž- tamosios įtakos. Todėl religijos šalininkai turi paremti pa- saulinį doros mokslą mokykloje ir pavartoti jį tam, kad jis sustiprintų ne tik doros, bet ir religijos poziciją. Pagaliau ten, kur religijos mokslas yra faktinai pašalintas iš mokyk- los, doros mokslas, kad ir menkai pastatytas, yra geresnis už visišką žmonių sulaukėjimą gyvenimo prietaruose.

Pasauliniam doros mokslui einant šalia religijos moks- lo, galima būtų jis suorganizuoti šitokiu būdu. Jaunesnia- me mokinių amžiuje, būtent, antraisiais septyneriais gyve- nimo metais, pasaulinis doros mokslas gali būti ne kas kita kaip mandagumo ir dorovės įpročių mokslas. Trečiaisiais septyneriais mokinių gyvenimo metais šitas mokslas galė- tų labiau atsižvelgti į dorinę gyvenimo analizę, į konkreti- nių dorinių principų formulavimą bei sisteminimą pagal savarankiškojo veiklumo principą.

6. Būdas ir valios lavinimas

Valios lavinimo klausimas yra centrinė dorinimo pro- blema, nes visa žmogaus dora pareina nuo pastovaus bei teigiamo valios nusiteikimo kiekvienu atskiru atveju lais- vai apsispręsti doriniu motyvu įr savo apsisprendimą įvyk-

| dyti veikimu. Valios lavinimas ir yra toks jos stiprinimas ir iš- Loystymas, kad jos pagalba žmogus pajėgtų įvykdyti savo gyvenime bei veikime dorinį idealą. Asmenybės galybė pareina nuo bū- 'do galybės, ogi būdo galybė savo ruožtu pareina nuo va- lios galybės. Tad asmenybės idealo įvykdymas pareina ga- lutinoje sąskaitoje nuo valios tamprumo.

93

a. Valios lavinimo formaliniai tarpsniai

Norint nustatyti tvirtas pagrindas valios lavinimui, išeinamuoju punktu tenka imti vaiko valios veiksmų išsi- vystymo tarpsniai. Pirmame, ankstybiausiame vaiko am- žiuje pasireiškia instinktyviniai palinkimai, turį motori- nės, arba judamosios, prasmės ir kylą iš fiziologinių veiksnių.

Antrame, kiek vyresniame vaiko amžiuje sykiu su są- monės didėjimu išsivysto išviršinės ir išvidinės vaiko jus- lės, pojūčiai ir pajautos, kurios pasireiškia psichologiniu emocionalumu.

Vaikui einant į paauglio amžių, ima jame vis labiau reikš- tis žmogiškosios asmenybės žymės, pareinančios nuo dva- sinės jo esmės, būtent atitrauktas proto ir laisvas valios vei- kimas. Jis ima suprasti bendras idėjas ir stengtis doriniu būdu nusistatyti pagal savo protinį supratimą. ž

Pirmajame, grynai fiziologiniame tarpsnyje akstinu yra inkstinktyvinis polinkis, antrajame, grynai psichologinia- me tarpsnyje akstinu yra emocionalinis motyvas, t. y. emo- cija, ir trečiajame, grynai dvasiniame tarpsnyje akstinu yra protingas motyvas, arba principas. Pirmasis akstinas yra motorinis, antrasis - emocionalinis, arba jausminis, ir tre- čiasis — dvasinis.

Viename ir tame pačiame veiksme gali sueiti visos trys akstinų rūšys. Lengviausia įvykti tam veiksmui, į kurį žmogų spiria visos trys akstinų rūšys. Tačiau ne visuo- met jos sutaria tarp savęs. Atsitinka, pavyzdžiui, kai pro- tingam principui priešinasi vienas ar net abudu žemes- niu akstinu. 4

Kaipo protingai būtybei žmogui pridera laisvai apsi- spręsti protingu motyvu, arba principu. Žmogaus laisvė ir duoda jam galimybės ne tik laisvai apsispręsti protingu mo- : tyvu, bet dar taip tvarkyti savo veiksmus, kad jie nebūtų būtini padarai jo fiziologinių polinkių arba psichologinių

94 5

emocijų. Pagal tai, tik atvirkščia tvarka, yra kalbama apie fizinę, psichinę ir dorinę žmogaus laisvę.

Fizinė laisvė yra laisvė nuo fizinės prievartos savo išvir-

Ašiniame veikime; kiek praplėsta prasme ji gali reikšti valios laisvę nuo grynai motorinės fiziologinės prievartos.

Psichinė laisvė yra laisvė ne tik nuo išviršinės motorinės prievartos, bet ir nuo išvidinės psichinės prievartos, arba galia apsispręsti nepriklausomai nuo fiziologinių polinkių ir nuo psichologinių emocijų, laisvai renkantis savo veiki- mui tinkamiausią motyvą.

Pagaliau dorinė laisvė yra laisvė ne tik nuo fiziologinės ir psichologinės prievartos, bet ir nuo protinio motyvo prie- vartos,

Kiekviena aukštesnė laisvės rūšis normaliai turi suimti į save visas žemesnes laisvės rūšis. O kadangi žmogui pri- dera laisvai ir visų pirma apsispręsti protingu motyvu, tai šitas protingas motyvas, arba principas, turi sprendžiamo- sios reikšmės ir tada, kai valiai pridera apsispręsti žemes- niuose laisvės laipsniuose.

Valios apsisprendimas protingu principu ir atitinkamas veikimas bus sunkiausias, kai ir fiziologinis polinkis, ir psi- chologinė emocija bus priešingi šitam protingam principui. Ir štai tikrai išlavinta valia yra tokia valia, kuri sugeba lais- vai ir lengvai apsispręsti protingu motyvu, arba principu, net tada, kai fiziologiniai polinkiai ir psichologinės emoci- jos yra jam priešingi. Šitas konstatavimas nustato valios la- vinimo uždaviniui tam tikrą pakraipą, būtent, valios lavi- nimas turi privesti prie to, kad valia pajėgtų laisvai apsispręsti protingu motyvu net prieš fiziologinių polin- kių ir psichologinių emocijų arba jausmų paraginimus.

Norint palengvinti laisvą valios apsisprendimą, dera tin- kamai paruošti fiziologiniai polinkiai ir psichologinės emo- cijos ir tik paskui statyti valiai formalinių uždavinių laisvai apsispręsti protingais principais.

95

Pasireiškiant vaikui fiziologiniais arba motoriniais veiks- mais, kyla reikalas taip reguliuoti ir normuoti šituos veiks- mus, kad ilgainiui susidarytų tinkamų fiziologinių arba mo- torinių nusiteikimų. Pedagoginė pareiga, kurios pagalba tai atsiekiama, yra pratinimas. Kiek vėliau kyla reikalas reguliuoti ir normuoti vaiko psichologines emocijas, kad ilgainiui susidarytų jame jausmų, labiausiai palankių pro- tingai žmogaus prigimčiai, t. y. jausmingų arba emociona- linių nusiteikimų. Pedagoginė pareiga, kurios pagalba tai atsiekiama, yra emocionalinis veiksmų motyvavimas. Pa- galiau vaikui pasireiškiant pakankamu doriniu susiprati- mu, atsiranda reikalo pamokyti jį apie dorinę prievolę ir paskatinti laisvai apsispręsti protingais principais ir jais va- duotis net tada, kai fiziologiniai polinkiai ir psichologinės emocijos jiems priešinasi. Pedagoginė pareiga, kurios pa- galba tai atsiekiama, yra tikras valios lavinimas dorinės as- kezės priemonėmis.

Taigi trys formaliniai veiksniai valios lavinime bus: fi- ziologinis, arba motorinis, psichologinis, arba emocionali- nis, ir dvasinis, arba dorinis.

Pirmame ir antrame tarpsnyje tesudaroma vien kuo pa- lankiausių aplinkybių laisvam valios apsisprendimui. -Ta- čiau tiesioginis valios lavinimas teprasideda dvasiniame ar- ba doriniame tarpsnyje, kai valia raginama veikti tam tikru būdu pagal idealinį doros dėsnį.

Tasai valios lavinimo uždavinys, kuris turi sudaryti va- liojimui tinkamų motyvų ir tuo nustatyti valiojimo pagrin- dą, yra Grunwaldo visai teisingai vadinamas materialiniu valios lavinimu. Ogi planingą tiesioginį valiojimo lavini- mą jis vadina formaliniu valios lavinimu.

Tik supratus skirtumą tarp pedagoginės valios lavini- mo pakraipos ir dorinio valios pasireiškimo veikimu lavi- nimo pakraipos galima sąmoningai ir savo laiku pradėti iš pradžios netiesioginį arba materialinį, o paskui tiesioginį

96

arba formalinį auklėtinio valios lavinimą. Tad svarbu pa- žymėti, kad pedagoginė valios lavinimo pakraipa ir dorinė valios pasireiškimo veiksmu lavinimo pakraipa yra atvirkš- čios. Pirmoji, atremta į mažiausio energijos išeikvojimo prin- cipą, eina nuo fiziologinio polinkio per psichologinę emociją prie dorinio principo. Tuo tarpu antroji eina nuo dorinio principo per psichologinę emociją prie fiziologinio polinkio. Pedagoginis valios lavinimas stengiasi palengvinti laisvą valios veiks- mą, paruošus jam atitinkamus fiziologinio polinkio ir psi- chologinės emocijos. Dorinis valios pasireiškimas stengiasi suharmonizuoti arba suderinti fiziologinius polinkius ir psi- chologines emocijas, kilusius be sąmoningo bei laisvo žmo- gaus noro, su doriniu principu.

Neskiriant supratimu ir nevykdant sykiu materialinio ir formalinio valios lavinimo, galima padaryti dvi pagrin- dinės klaidos, kuriedvi paprastai turi neatgailimų išdavų vaikų auklėjime. Pastatyti vaikams doriniai reikalavimai, nelavinant sykiu tinkamu būdu fiziologinių polinkių ir psi- chologinių emocijų, gali iššaukti iš vaiko pusės reakciją prieš sausą auklėtojų moralizatorių inkviziciją. Ogi pasi- tenkinant vien tik formaliniu valios lavinimu, galima įpra- tinti mokinys vaduotis vien doriniais jausmais, ir tuomet jausmų neskatinamas jis neturės valios stiprybės veiks- mams.

b. Fiziologinis motorinis valios lavinimo tarpsnis

Fiziologinis arba motorinis tarpsnis veda prie susidary- mo įpročių bei polinkių, stumiančių prie tam tikro veiki- mo. Tai atsiekiama pratinimu. Iš pradžios pratinimas suve- damas prie vienos pagrindinės taisyklės: su veiksmu, neatitinkančiu geros valios ir neruošiančiu gero nusiteiki- mo, jungiamas nemalonus įspūdis, ir atvirkščiai, su veiks- mu, atitinkančiu gerą nusiteikimą, jungiamas malonus įspū- dis. Tokiais atvejais auklėtinis instinktyviai ima vengti to,

97

kas yra surišta su nemaloniu atsiminimu, ir mielu noru da- ro tai, kas susiderina su geru atsiminimu.

Dorybė yra tam tikras dorinio veikimo būdas, įėjęs į įpro- tį, o pats įprotis, aplenkiąs dorinį veiksmą, bet einąs jo linkon, yra paruošiamasis dorybės laiptas.

Pagal Habricho aptarimą, įprotis yra kilęs iš dažno pakar- tojimo lengvas sugebėjimas vykdyti tam tikrą veiksmą. Papras- tai įprotis ne tik palengvina kokio nors veiksmo atlikimą, bet dargi sudaro būtiną sąlygą tolimesnei pažangai.

Ogi pratinimas apskritai turi taip daug reikšmės valios lavinime todėl, kad palengvina auklėtiniui pradžią laisvo apsisprendimo reikiama pakraipa, sudarydamas auklėtinyje gerų įpročių. Juk pratinimas ir yra ne kas kita kaip gerų įpročių sudarymas auklėtinio paskatinimu prie kartotinų viena pakraipa veiksmų. Ogi įpročiai sudaro labai svarbią sąlygą atsiekti tam auklėjimo tikslui, kuris yra vadinamas ugdomuoju nu- siteikimu.

Ugdomasis nusiteikimas gali būti įgimtas, kai auklėti- nis turi savo prigimtyje tam tikrą padėlį, t. y. ypatingą kū- no arba sielos savybę, palengvinančią tam tikrą veiksmą. Padėlis kaip ir įprotis yra palanki sąlyga pastoviam nusi- teikimui, kuris laiduoja tam tikros dorybės praktikavimą. Tik padėlio atveju ugdomasis nusiteikimas randa palankias sąlygas iš prigimties pusės, tuo tarpu įpročio atveju toks nusiteikimas ateina pratybų keliu.

Stipresnis tiek padėlio, tiek įpročio pasireiškimo stovis yra polinkis, kuris yra instinktyvus veržimasis tam tikrą veiks- mą atlikti. Aukščiausias polinkio laipsnis gali būti pavadintas ponūdis, arba nūdulys. Žmogus, panūdęs ką nors daryti, jau- čia nenugalimo reikalo atsiekti veiksmo objektą. Šitas rei- kalas pasigauti veiksmo objektu ir yra ne kas kita kaip gei- dulys. Kaip padėliai bei įpročiai, taip panūdžiai, arba nūduliai, ir geiduliai gali būti tiek teigiamieji, tiek neigia- mieji.

98

Padėlis, įprotis, polinkis, ponūdis ir geidulys turi visuo- met, be psichologinių veiksnių, dargi fiziologinio pagrin- do. Jie turi atitinkamo sau fiziologinio nusiteikimo nervų sistemoje, kuris išsivysto sulig pratybų eiga. Kai šitie fizio- loginiai nusiteikimai skiriami tarnauti paskui teigiamie- siems doriniams veiksmams, jie yra teigiamai ugdytini.

Tiek raumenų, tiek nervų sistema turi didelės reikšmės valiai, apsisprendžiant arba pereinant prie savo apsispren- dimo realizavimo. Raumenų ir nervų sistemų paraginimai sukelia tarsi atitinkamų virpėjimų valios aparate, ogi, iš ki- tos pusės, valios paraginimai sukelia atitinkamų virpėjimų raumenų ir nervų sistemoje. Atsiekus įprotį, kuris verčia virpėti unisonu mūsų raumenų bei nervų sistemas, iš vie- nos pusės, ir valios galią, iš antros pusės, galima tikėtis, kad teigiamas valios apsisprendimas turi jau fiziologinį laidą.

Kiek yra svarbu valios lavinimui sudaryti tinkamų fi- ziologinių įpročių bei polinkių, gerai mums prirodo indų jogų sistema, kuri šituo atžvilgiu yra ypatingai įdomi.

Jogų valios žygiai siekia taip toli, jog kartais sudaro įspū- džio, tarsi jie darytų stebuklų, o faktinai jų valios žygiai ne- išeina iš prigimtosios askezės ribų. Tikra jų atsiekimų pa- slaptis glūdi nepaprastų fiziologinių nusiteikimų sudaryme fizinėje žmogaus prigimtyje. Ilgomis pratybomis jogai ap- valdo kiek galint tobuliau mitimo, alsavimo ir fizinių jude- sių aparatus, statydami juos į visiškąją priklausomybę nuo vaizduotės. Sykiu susitelkimu jie palenkia savo vaizduotę valiai. Pagaliau pačią valią jie pratina laisvai ir lengvai sek- ti proto nurodymais. Toks organingas valios lavinimo są- ryšis su fizinės prigimties lavinimu yra visai savotiškas da- lykas; bet užtat kaip tik todėl jų atsiekiamos tokios išdavos, kokių prigimtoje tvarkoje retai kada pasitaiko.

Fiziologiniai nusiteikimai susidaro ne vien tik fizinio la- vinimo srityje. Be fizinio auginimo šeimoje ir fizinio lavini- mo mokykloje, esama tiek pirmoje, tiek antroje ištisos eilės

99

dalykų, prie kurių auklėtinis prvalo būti pratinamas. Pa- vyzdžiui, šeimynoje vaikas privalo būti pratinamas prie šva- rumo, saikumo, taikumo ir t. t., mokykloje - prie tvarkin- gumo, reguliarumo, dėmesio, atidos, klusnumo ir t. t.

Būtų klaidinga suprasti pratinimą ta prasme, kad jis yra pirmas valios lavinimo tarpsnis grynai chronologiniu bū- du. Ilgainiui, kai pasidaro galimos kitos valios lavinimo prie- monės, pratinimas neatpuola, bet susipina su kitomis va- lios lavinimo pareigomis ir palengvėl pereina į pačio auklėtinio pratinimąsi. '

Yra penkios pagrindinės taisyklės geriems įpročiams su- daryti. Iš įpročio esmės savaime seka 1-oji pratinimo taisyk- lė: pratinimas turi būti planingai pastovus. Tai reiškia, kad pra- tinimas turi reikalauti iš auklėtinių sitemingai kartojamų visuomet vienodų veiksmų, vienu laiku ir vienu būdu at- liekamų.

2-oji pratinimo taisyklė seka savaime iš to, kad pratinimas yra pirmas valios lavinimo tarpsnis; ji skelbia, kad pratini- mas privalo prasidėti kiek galint anksčiau. Šita taisyklė remiasi dviem pagrindiniais faktais: pirma, juo jaunesnis yra auk- lėtinis, juo greičiau ir lengviau susidaro jame įpročių; an- tra, pratinimas prie gerų veiksmų neleidžia susidaryti blo- giems įpročiams. Iš čia savaime jau seka 3-ioji pratinimo taisyklė, būtent: pratinimas reikalauja, kad iš auklėtinio gyvenimo būtų pašalintos aplinkybės, kurios kliudo geriems įpročiams susidary- Hi. 4-oji taisyklė: pratinimas turi griežtai reikalauti pratinamojo veiksmo atlikimo. Tai reiškia, kad yra reikalinga tam tikra pra- tinamoji priežiūra, kuri reikalui esant griebtųsi ne tik nuro- domosios, bet ir baudžiamosios drausmės priemonių. 5-oji taisyklė: pratinimas turi reikalauti iš auklėtinio kuo daugiausia dėmesio bei pritarimo. Tai reikalaujama todėl, kad dėmesys ir pritarimas yra sėkmingos ir net būtinos sąlygos geriems įpročiams susidaryti. Šitame daikte pratinimas susiduria jau su veiksmo motyvavimu. Pamokymas, iš vienos pusės, ir

100

sudarymas jausmingų motyvų, iš kitos pusės, ne tik gali sutelkti auklėtinio dėmesį reikiama E bet ir išgauti iš jo sąmoningo pritarimo.

c. Psichologinis emocionalinis valios lavinimo tarps- nis

Antras valios lavinimo tarpsnis yra emocionalinis. Šita- me tarpsnyje svarbu sudaryti tvirtų emocionalinių nusitei- kimų, t. y. tokio žmogaus jausmų išauklėjimo, kuris geriau- siai atitiktų valios apsisprendimą. Ugdomoji pareiga, kurios pagalba tai atsiekiama, yra valios veiksmų emocionalinis motyvavimas tam tikrais jausmais. Emocionalinis motyva- vimas, kitap tariant, yra valios paraginimas prie dorinio ap- sisprendimo tam tikrų jausmų paskatinimu.

Jausmai yra vienas iš stipresnių motyvų, kurie paragina valią prie abiHinkamo veikimo. Žodis „motyvas“ yra kilęs iš lotynų žodžio motivum, kuris reiškia judinamąjį veiksnį arba aks- tiną. Jausmas, būdamas valiai paraginimo akstinu, norma- liai nepanaikina žmogaus valios laisvės, tik suteikia jai pa- spirties, jei ji panorėtų eiti raginamąja pakraipa.

Jausmo raginamoji galybė auga su jo įtampos laipsniu. Jausmui įėjus į įprotį galima jau kalbėti apie jautulį. Jautu- lys yra stipresnis jausmo laipsnis, kaip kad geidulys yra stip- resnis geismo laipsnis. Jautulys tuo yra stipresnis už pa- prastą jausmą, kad jis yra pastovesnis, intensyvesnis, perėjęs į įprotį. Kaipo sujungtas su fiziologinėmis apraiškomis mū- sų organizme, t. y. kaipo psichofiziologinė apraiška mūsų būtybėje, jautulys daug stipriau pajudina mūsų valią ir su- daro jai sunkiai pergalimą akstiną, jei valia norėtų apsispręs- ti priešinga pakraipa.

Jautuliai esti teigiamieji ir neigiamieji pagal tai, ar jie ati- tinka, ar prieštarauja protingai Žmogaus prigimčiai.

Stipriausias jausmo laipsnis yra vadinamas afektu, ku- ris pasireiškia jau su tokiu gaivalingumu, kad valia pasirodo

101

kartais bejėgė, negalėdama jo suvaldyti. Valia nustoja kar- tais savo apsisprendimo laisvės, kai stiprus jautulys išeina iš normalių ribų ir tampa liguistu nepergalimų jausmų su- krėtu, kuris ir vadinamas afektu. Net teigiamasis jautulys neprivalo pereiti į afektą, nes tuomet jis sugeba suardyti pusiausvyrą jausmų gyvenime ir tuo pačiu gali pasirodyti kenksmingas doriniam žmogaus veikimui. Dėl šitos prie- žasties visi afektai turi būti nuveikiami auklėjamuoju vei- kimu, tuo tarpu iš jautulių teigiamieji privalo būti tinkamai auklėjami.

Auklėjant jausmus valios reikalui, kaip ir visose kitose ugdymo srityse, privalu sudaryti auklėtiniuose tvirtų bei pastovių nusiteikimų, arba dispozicijų.

Jausmams neturint atitinkamos dvasinės galios žmogaus sieloje, tenka ieškoti emocionalinėje žmogaus prigimtyje pa- stovios atramos, kuri galėtų būti tvirtų emocionalinių nusi- teikimų, arba dispozicijų, nešėja. Tokia atrama ir yra visų pirma tai, kas vadinama paprastai temperamentu ir kas lie- tuvių kalboje gali būti pavadinta „pobūdžio“ žodžiu. Po- būdis, kaip žinome, pareina nuo žmogaus individualybės, pareinančios savo ruožtu nuo materialinės žmogaus pri- gimties ypatybių, kurios dvasinei žmogaus prigimčiai su- teikia individualinio savotiškumo. Kaipo pastovus nusi- teikimas šitas savotiškumas visų pirma pasireiškia emocionaliniu žmogaus tipu, kuris ir yra jo pobūdžiu arba temperamentu. Taigi pobūdis yra emocionalinis žmogaus sa- votiškumas, pareinąs nuo žemesnės žmogaus prigimties ir indi- vidualizuojąs aukštesnę žmogaus prigimtį.

Derinant įvairiu būdu emocionalinės atveikos greitį su jos įtampa, gaunama keturios pobūdžio rūšys. Kai susijaudini- mas įvyksta greit, bet atveikos įtampa yra silpna, turime san- gviniškąjį pobūdį. Kai susijaudinimas įvyksta greit ir atvei- kos įtampa yra stipri, gauname choleriškąjį pobūdį. Kai susijaudinimas įvyksta lėtai, bet atveika yra stipri, turime me-

102

lancholiškąjį pobūdį. Pagaliau kai susijaudinimas įvyksta lėtai ir atveika yra irgi lėta, gauname flegmatiškąjį pobūdį.

Pobūdis iš savo prigimties nėra nei geras, nei blogas da- lykas, imant jį doriniu atžvilgiu. Bet kaipo žmogaus indivi- dualybės sudedamoji dalis pobūdis yra tokia reali galybė, su kuria pedagogas privalo skaitytis, bet tai nereiškia, jog auklėtojas gali leisti auklėtinio pobūdžiui eiti visai palaidu būdu ten, kur jį neša nesąmoningi polinkiai. Iš vienos pu- sės, kiekvienas atskiras pobūdžio tipas turi tam tikro vie- našališkumo, kuris reik stengtis kiek galint nutašyti ir pa- pildyti priešingomis ypatybėmis.

Iš kitos pusės, kiekvienas pobūdis tėra vien emocionali- nio gyvenimo lytis, arba forma, kuri turi būti pripildyta tam tikru turiniu. Ogi šitas turinys, kuris pripildo pobūdį, yra žmogaus jausmingumas. Vienas ir tas pats pobūdis gali reikštis gerais ir blogais jausmais, kurie ir suteikia jam pa- čiam blogos ar geros pakraipos. Žinant tai, tenka auklėtojui stengtis pobūdžio auklėjimas suderinti su jausmų auklėji- mu taip, kad jausmai turėtų atramos pobūdyje ir pobūdis būtų auklėjamas tinkama pakraipa teigiamųjų jausmų ža- dinimu. Sujungus šitokiu būdu jausmų ir pobūdžio auklė- jimą, sudaromas tvirtas pagrindas Žmogaus jausmingumui, t. y. atsiekiama pastovių emocionalinių nusiteikimų.

Pobūdžio auklėjimas yra vienas iš sunkesnių praktinės pedagogikos uždavinių, kadangi turime čia reikalo su įgim- tu dalyku. Be to, sunkenybė čia didėja dar todėl, kad pobū- džio auklėjimas reikalauja ypatingo ugdomųjų priemonių individualizavimo. Pavyzdžiui, tai, kas yra gera cholerikui, bus visai netinkama flegmatikui, ir atvirkščiai. Priemonės, kurios ramins choleriką, visai migdys flegmatiką; ogi prie- monės, kurios ragins flegmatiką, visai išmuš iš vagos cho- leriką. Pobūdžio tašymas yra sėkmingiausias priešmokyk- liniame vaikų amžiuje, kai įgimtas pobūdis nėra dar sustiprintas ilgesnio gyvenimo įpročiais.

103

Auklėjant emocionalinio gyvenimo turinį, arba jausmin- gumą, pirmas principas, kuris čia gali ir privalo būti pritai- kytas, reikalauja, kad su gerais jausmais būtų galutinoje są- skaitoje sujungtas pasitenkinimo jausmas, ir atvirkščiai, su blogais jausmais būtų galutinoje sąskaitoje jungiamas nepasitenkinimo jausmas.

Jausmai skirstomi ne tik į malonius ir nemalonius, bet ir į žemesnius ir aukštesnius, arba juslinius ir dorinius. Pa- vyzdžiui, galima padaryti gera dėl ambicijos arba dėl dori- nės prievolės gerbimo. Pirmas jausmas bus žemesnės pri- gimties, antras aukštesnės prigimties; pirmasis - egoistinis, antrasis etinis. Ir štai privalu stengtis palenkti žemesni jaus- mai aukštesniesiems, kurie skirstomi į keturias grupes - į intelektualinius, etinius, estetinius ir religinius jausmus. Toks palenkimas auklėjimo priemonėmis įvyksta tada, kai auklėtinis yra pratinamas gėrėtis aukštesnių jausmų kilnu- mu. Ogi tai atsiekiama, iš vienos pusės, doriniais pamoky- mais, o iš kitos pusės, jungiant su aukštesniais jausmais di- desnio pasitenkinimo jausmą.

d. Formalinis valios lavinimas laisvam apsisprendimui doriniu principu: pagrindinis dėsnis, svarbiausios taisyk- lės ir priemonės

Įpročių sudarymas, pobūdžio tašymas ir jausmų auklė- jimas yra trys svarbesnieji dalykai materialinio valios lavi- nimo srityje. Ogi tiesioginis valios lavinimas, atitinkąs dva- sinę dorinę Žmogaus prigimtį, yra formalinis valios lavinimas. Tai, kas privalu išlavinti per šitą formalinį va- lios lavinimo tarpsnį, yra ne kas kita kaip tvirtas, energin- gas, pastovus ir sąmoningas bei laisvas valiojimas, arba va- lios norėjimas, pasiryžimas ir sugebėjimas vaduotis protingu motyvu arba principu. Taigi trys pagrindinės ko- kybės, kurių privalo siekti formalinis valios lavinimas, yra, pirma, sąmoningas bei laisvas valios norėjimas, antra, tvir-

104

tas jos pasiryžimas, ir trečia, faktinas sugebėjimas pasto- viomis bei patvariomis pastangomis veiksmą atlikti.

Ne kiekvienas veiksmo išpildymas pareina nuo tikro no- rėjimo jį atlikti. Gali atsitikti, kad veiksmas yra atliekamas prieš veikiančio žmogaus norą, kaip lygiai gali atsitikti, kad žmogus nori atlikti kokį nors veiksmą, bet negali to pada- ryti. Tarp „norėti“ ir „galėti“ yra labai didelis skirtumas. Kai veiksmas pareina nuo sąmoningo bei laisvo norėjimo, jis turi tikros dorinės reikšmės. Be laisvo ir sąmoningo no- rėjimo žmogus negali atsiekti doriniame gyvenime bent kiek aukštesnio tobulumo laipsnio.

Formalinis valios lavinimas ir turi visų pirma stengtis išvystyti sąmoningą bei laisvą norėjimą tvirtai siekti gero vardan dorinio principo. Negalima pasitenkinti vien mate- rialiniu valios lavinimu, bet privalu jis papildyti svarbiau- sioje jo dalyje: būtent, geras polinkis, įprotis, jausmas tenka papildyti geru doriniu noru, be kurio polinkio, įpročio, jaus- mo dalykai negali turėti tikros dorinės reikšmės.

Norėjimas turi dargi grynai praktinės reikšmės, ir bū- tent todėl, kad norėjimas yra viena iš pagrindinių galėji- mo sąlygų. Paprastai norėjimas visai nuosekliai veda prie pasiryžimo, kuris savo ruožtu veda jau prie veiksmo atli- kimo.

Vienintelis kelias išauklėti šitą galingą norėjimą yra auk- lėjimo priemonėmis paraginti auklėtinį prie auklėjimosi 5a- vomis pastangomis.

Einant nurodyta pakraipa, auklėtojui tenka, iš vienos pu- sės, aiškinti dorinio veikimo principai bei idealai ir, iš ant- ros pusės, skatinti bei vaduoti auklėtinis sąmoningo bei laisvo norėjimo pastangose. Dorinis pamokymas turi ugdomosios reikšmės kaip visame dorinimo plote, taip ir valios norėji- mo auklėjimui. Pratinimas prie veikimo, atremto į sąmo- ningą bei laisvą norėjimą, turi reikšmės ta prasme, kad no- rėjimas auga sulig tuo, kaip Žmogus įsitikrina, kad šitas

105

norėjimas yra gyvenimo praktikoje tam tikra galybė, per kurią pasireiškia jo individualybė bei asmenybė.

Antras formalinio valios auklėjimo momentas, kaip ži- nome, yra pasiryžimo tvirtumas. Paprastai juo didesnis yra noras, juo tvirtesnis yra pasiryžimas. Valios lavinimo at- žvilgiu yra svarbu palaikyti kuo tampriausias priežastin- gas sąryšis tarp norėjimo ir pasiryžimo.

Pasiryžimo tvirtumas pareina tad visų pirma nuo norė- jimo galybės. Ogi jo pastovumas yra priklausomybėje nuo pobūdžio, kuris gali būti mažiau ar daugiau pastovus. Be to, pasiryžimas priklauso irgi nuo sunkenybių, kurių nu- matoma, norint veiksmą atlikti. Kai sunkenybių yra numa- toma tiek, kad jos rodosi neįveikiamomis, pasiryžimas ne- gali įvykti. Auklėjimo atžvilgiu svarbu išvystyti pas auklėtinius realių pažiūrų į veikimo sunkenybes. Visų pir- ma svarbu auklėtinyje pašalinti apskritai sunkenybių bai- mė. Dažnai veikimo sunkenybės gali rodytis neįgalimomis vien dėl įgimto ar įsigyto pesimizmo. Bet iš kitos pusės, bū- tų klaidinga slėpti nuo auklėtinio tikros veikimo sunkeny- bės. Auklėtinis turi net būti paruoštas prie to, jog veikimas kartais gali baigtis ištisa eile nepasisekimų ir jog tai dar ne- privalo būti priežastis atsisakyti nuo savo pasiryžimo.

Nuo pasiryžimo tiesus kelias veda prie faktino veikimo, arba veiksmo atlikimo. Tarp pasiryžimo ir sugebėjimo veiks- mą atlikti esama grįžtamosios įtakos. Tvirtas pasiryžimas yra vienas iš sėkmingiausių veikimo būdų, bet antra vertus, sėk- mingas veikimas didina pasiryžimo pastovumą ir įtampą.

Perėjimas nuo pasiryžimo prie veiksmo įvykdymo yra vienas iš svarbiausių valios pasireiškimo momentų. Suge- bėjimą vykdyti veikimą pirmoje eilėje ugdo faktinas veiks- mo praktikavimas, t. y. pratinimasis veikti. Kiekviena sėk- mingai įvykdyta paslauga didina valios vykdomąją galią. Bet ir atvirkščiai, kiekviena paslauga, neapvainikuota sėk- mingu tikslo atsiekimu, mažina vykdomąją valios galią.

106

Valios pratinime prie vykdomojo veikimo dera prisilai- kyti tam tikrų taisyklių.

Pirmoji taisyklė: kai pasiryžimas veikti yra įvykęs, privalu be atidėliojimo bei svyravimo veiksmas pradėti. Kai pirmoji pastan- ga yra sėkmingai atlikta, vykdomoji valios galia yra jau su- stiprėjusi ir tolimesnis darbas nereikalauja tiek įtemptų pa- slaugų, kiek yra pareikalavusi jo pradžia.

Atsižvelgiant į tai, kas yra darytina šitos taisyklės pras- me auklėjant vaikus ar jaunimą, nurodoma trys pagrindi- nės priemonės: pirma, išvengti jaunimo auklėjime išlepini- mo, kuris susilpnina vykdomąją valios galią, antra, išdirbti jame sąmoningas klusnumas, kuris užgrūdina valią, ir, tre- čia, padėti darbas dirbti patarimu, prižiūrėjimu, paragini- muirt. t.

Antroji taisyklė: vykdomajame veikime privalu nuosekliai bei palaipsniui eiti nuo lengvesnio prie sunkesnio veiksmo.

Trečioji taisyklė: turint atsiekti sunkesnį tikslą, kuris vie- nu žygių neatsiekiamas, dera šitas tikslas suskirstyti smul- kesniais bei lengvesniais tikslais taip, kad kiekvienas atskiras tikslas galima būtų atsiekti skyrium. Bet jei tikslo siekimas negali būti suskirstytas atskiromis dalimis, kai pats tiks- las yra nedalijamas ir negali būti atsiektas vienu valios žygiu, dera stengtis sudaryti materialinių motyvų, t. y. polinkio, įpročio arba jausmo, galinčių padėti valiai veiks- mą atlikti.

Ketvirtoji taisyklė: turint atlikti kokį nors sunkesnį veiksmą pravartu pastatyti save į tokias gyvenimo aplinkybes, kurios savo eiga verstų veiksmą atlikti.

Penktoji taisyklė: vykdomajame veikime privalu pratintis tiks- liai atlikinėti visos deramos veiksmo smulkmenos ir kiekvienas veiksmas privesti prie pageidaujamo galo.

Šeštoji taisyklė: vykdomajame veikime privalu vengti per di- delės paskubos, kuri ardo nervų sistemą, ir per didelio nuovargio, kuris neleidžia privesti darbo prie pageidaujamo galo.

107

Dauguma pedagogų randa, kad valios lavinimo praty- bos yra ne tik galimos, bet ir patartinos. Valios lavinimo pratybų esmę sudaro trys pagrindiniai dalykai, kurie yra: pirma, susitelkimas, antra, kova su neigiamais ir žemesniais polinkiais, įpročiais ir jausmais, ir, trečia, pratinimas prie gerų darbų bei dorybių.

Šitų trijų pagrindinių valios lavinimo pratybų nedera la- bai skirti nuo gyvenimo, kuris kiekviename žingsnyje rei- kalauja iš mūsų trijų nurodytų dalykų. .

Susitelkimas yra pirmaeilės reikšmės dalykas dvasiniame gyvenime. Susitelkime asmuo atsipalaiduoja nuo išviršinių įspūdžių bei įtakų ir suranda savo išvidinį Aš, kuris sudaro metafizinį asmenybės pagrindą. Be šito susiradimo savo vi- duje joks gyvenimas ir joks veikimas negali turėti nei savisto- vios reikšmės, nei tikro tikslingumo. Nesusitelkęs žmogus ne- pajėgia savo veikime pasireikšti prigimta savo individualybe.

Susitelkimas yra sąmoningumo bei galingumo sąlyga. Sąmoningumo atžvilgiu susitelkimas veda prie praktinės išminties: susitelkime yra apsvarstomas veikimo tikslas, už- daviniai, priemonės, sunkenybės bei galimybės ir šiaip jau visos veikimo aplinkybės. Iš kitos pusės, susitelkimas, pa- šalinęs išsiblaškymą ir paliuosavęs dėmesį nuo pašalinių įspūdžių prievartos, yra dvasios galingumo sąlyga.

Kai asmuo yra susitelkęs, prieš jo akis privalo atsistoti du pagrindiniu uždaviniu: vengti to, kas yra bloga, ir dary- ti tai, kas yra gera. Yra tad dviejų rūšių valios lavinimo pra- tybų: kova su žemesniais žmogaus būtybės gaivalais, bū- tent, polinkiais, įpročiais ir jausmais, ir pratinimasis prie gerų darbų bei dorybių. Pirmoji pratybų rūšis galėtų būti pavadinta neigiamojo tvardymosi pratybomis, tuo tarpu antrosioms pritiktų teigiamojo tvardymosi pratybų vardas.

Yra labai svarbu, auklėjant jaunimo būdą, turėti galvoje tai, kad būdo lavinimas niekuomet nesibaigia ir todėl gali faktinai vykti iki pat žmogaus mirties.

108

Svarbu taip pat auklėtojui nusimanyti apie tamprų bū- do sąryšį su religiniu gyvenimu. Religija suteikia doriniam principui nelygstamosios sankcijos, tuo tarpu principo tvir- tumas yra jau viena tvirto būdo sąlyga. Iš kitos pusės, reli- gija visomis savo priemonėmis padeda žmogui susitelkti aplink vieną dieviškąjį gyvenimo centrą, palaiko jį kovoje su žemesniais gyvenimo gaivalais ir paragina prie gerų dar- bų ir dorybių praktikavimo.

C. Sąžinės auklėjimas 1. Sąžinės sąvoka ir savybės

Realizuoti gyvenime doros tvarka yra artimesnis objek- tyvinis žmogaus tikslas. Tasai pastovus ir sąmoningas nu- siteikimas, kuris šitą tikslią turi atitikti žmogaus prigimtyje arba net jo sieloje, yra sąžinė.

Mūsų „sąžinė“ etimologiniu atžvilgiu yra sudaryta ana- loginiu būdu su lotyniškąja conscientia, kas reiškia žinoji- mą, pritaikytą kuriam nors praktiniam dalykui. Tasai daly- kas, kuriam žinojimas yra taikomas sąžinės atveju, yra dorinis veikimas. Ogi sąžinės žinojimas, taikomas doriniam veikimui, yra ne kas kita kaip vertinamasis proto sprendi- mas, kuris nurodo dorinę veikimo vertę ir sykiu prie jo ska- tina, jei veiksmas yra darytinas, ir nuo jo sulaiko, jei veiks- mas yra vengtinas.

Sąžinė yra iš savo pagrindo jau ne valios, kaip kad buvo su būdu, bet proto nusiteikimas. Bet sykiu ir būdas, ir sąži- nė yra asmens kokybės, arba asmenybės sudedamosios da- lys.

Sąžinės balsas yra ne kas kita kaip proto balsas apie do- rinio veikimo vertę, todėl jis gali būti pavadintas vertina- muoju sprendimu, t. y. sprendimu, kuriuo protas vertina

109

dorinį veiksmą. Bet vertinamasis proto sprendimas apie do- rinį veiksmą tik tada yra sąžinės balsas, kai jis taikomas nuo- savam doriniam veiksmui ir turi privalomosios, rišamosios arba net saistomosios reikšmės.

Sąžinė gali būti arba įspėjamoji, arba teisiamoji ta pras- me, kad perjos tarpininkavimą protas sprendžia įspėjamai, kas yra darytina arba kas yra vengtina, ir teisiamai, kas yra blogai ar gerai padaryta. Saistomoji sąžinės galia priverčia žmogų daryti tai, ką jam sąžinė nurodo kaipo darytina, ir vengti to, ką jam sąžinė nurodo kaipo vengtina.

Sąžinė nenustatinėja apskritai dorinių dėsnių ir jų ap- skritai netyrinėja, ji tik kiekvienu atskiru veikimo atsitiki- mu daro bendro dorinio dėsnio pritaikymą pastangomis to žmogaus, kuris turi veikti arba yra jau veiksmą atlikęs. |

Tokiu būdu sąžinės balse sueina du objektyviniu bei sub- jektyviniu momentu: pirma, bendrasis visiems privalomas do- rinis dėsnis, kuris remiasi protingąja žmogaus prigimtimi, ir antra, šito dėsnio pritaikymas atskiram veikimo atsitikimui, pritaikymas, kuris remiasi veikiančio žmogaus nusimanymu.

Bet Čia pat glūdi galimybė sąžinės balsui suklysti. Žmo- gus gali klaidingai suprasti bendrąjį dorinį dėsnį, ir tuomet jo pritaikymas turės būti klaidingas. Antra vertus, žmogus gali klaidingai pritaikyti bendrąjį dorinį dėsnį, kad šitas dės- nis ir būtų jo teisingai suprastas. Iš čion gauname naują 5ą- žinės suskirstymą į teisingąją ir klaidingąją. Jei kas klauso klaidingo sąžinės balso su įsitikinimu, kad šitas balsas tei- singai sprendžia, elgiasi dorai, nors įvyksta objektyvinė, ar- ba materialinė, klaida. Bet jei kas tokiam sąžinės balsui ne- palinksta, tai objektyvinės, arba materialinės, klaidos neįvyksta, bet užtat įvyksta subjektyvinis, arba formalinis, nusidėjimas. Sąžinės balsas turi nelygios saistomosios reikš-

"mės pagal tai, koks yra jos tikrumo laipsnis: daugiausia sais- tomosios galios turi tvirtai įsitikinusi sąžinė, mažiau - pati- kimoji (probabilis), mažiausiai — abejojanti.

110

[EKT

Pedagogikos atžvilgiu turi ypatingos reikšmės emocio- nalinis sąžinės savotiškumas, arba jos pobūdis, t y. atvei- kiamasis jos jautrumas dorinio veikimo klausimuose. Šituo atžvilgiu esama plačiai palaidos, normaliai jautrios ir siau- rai skrupulingos sąžinės. Plačiai palaida yra sąžinė, kuri nesijaučia pakankamai susaistyta doriniu dėsniu ir todėl laiko daug ką leistinu veiksmu be pakankamų objektyvių davinių. Šitai plačiai palaidai sąžinei priešginybę sudaro skrupulinga sąžinė, kuri jaučiasi per daug susaistyta dori- niu dėsniu ir daug ką laiko neleistinais dalykais be pakan- kamų objektyvinių pagrindų. Normaliai jautri sąžinė suge- ba lengvai atskirti objektyviai leistinus nuo objektyviai neleistinų dalykų, ir tik šita normaliai jautri sąžinė tegali- ma laikyti pavyzdinga sąžine.

Visuomet pasilieka faktas, kad sąžinės branduolį suda- ro vertinamasis sprendimas, kuris pareina ne nuo jausmo, bet nuo proto. Bet iš kitos pusės, negalima neigti sąžinės sąryšio su doriniu jausmu. Su jo pagalba sąžinės sprendi- mas pasidaro labiau intuityvinis. Tokiu atveju dorinis jaus- mas yra ne kas kita kaip savaimingas žmogaus atveikimas į dorinį klausimą, atveikimas, kuris remiasi glūdinčiu žmo- gaus pasąmonėje ilgu dorinių žmogaus patyrimu.

Taigi savo pirmutine kilme sąžinė pareina nuo proto ir patyrimo bėgyje ankštai susiglaudžia su doriniu jausmu. Iš čia galima padaryti išvada, kad sąžinė nėra įgimtas Žmo-) gui dalykas. Sąžinė yra protingo bei laisvo žmogiškojo/ asmens padaras ir išsivysto sykiu su jo visos asmenybės, išsivystymu. Žodžiu tariant, sąžinė, sudarydama ne indi-i vidualybės, bet asmenybės sudedamąją dalį, yra žmogui ne įgimta, bet įgytoji vertybė. Įgimta tėra vien galimybė są- žinę turėti bei tobulinti.

Šito fakto konstatavimas turi principialios reikšmės peda- gogikos teorijai ir praktikai, nes tai reiškia, kad sąžinė gali ir privalo būti sistemingai auklėjama bendroje ugdymo sistemoje.

11

Suglaudus tai, kas buvo pasakyta apie sąžinės esmę bei savybes, gausime šitokią tikslią sąžinės aptartį: „Sąžinė yra pastovus bei sąmoningas žmogaus proto nusiteikimas vertina- mai spręsti su saistomoja galia apie nuosavą žmogaus elgseną, įspėjant jį apie sumanytąjį veiksmą arba teisiant įvykdytąjį kaipo gerą arba blogą".

Iš čion lengva sudaryti sąžinės idealas, kuris turėtų būti vykdomas ugdomajame veikime auklėjimo priemonėmis. Pirma, sąžinės reikalui yra svarbus kuo didžiausias proto išlavinimas. Antra, proto išlavinimas sąžinės atžvilgiu pri- valo pasireikšti praktinėje dorinio veikimo srityje ypatybe, vadinama praktine išmintimi. Trečia, sąžinė privalo, kiek galint savo laiku, įspėti žmogų apie sumanytojo veiksmo gerumą ar blogumą ir teisti dėl įvykdytojo veiksmo koky- bių. Ketvirta, sąžinės balsas privalo turėti kuo daugiausia saistomosios galios žmogui, kuris sprendžia apie savo veiks- mus. Penkta, privalu nustatyti sutartinė tarp sąžinės verti- namojo spręsmo ir dorinio jausmo ir tuo pačiu sustiprinti vienas antrą. Šešta, privalu sąžinė apsaugoti nuo per pla- taus palaidumo ir nuo per siauro skrupulingumo, kad ji ga- lėtų tapti normaliai jautria. Trumpai tariant, ideali bus są- žinė, kuri turi pilnai sąmoningą dorinio dėsnio supratimą, sugeba išmintingai pritaikyti šitą dėsnį konkretiniam atsi- tikimui, yra visuomet pakankamai iškalbinga, pasireiškia visuomet su tinkamai saistomąja galia, harmoningai suta- ria su doriniu jausmu ir pasižymi normaliu jautrumu viso- se gyvenimo aplinkybėse.

2. Sąžinės auklėjimas

a. Priemonės didinti doriniam sąžinės sąmoningumui

Kadangi protas yra toji galia, į kurią sąžinė yra atsirė- musi savo giliausiomis šaknimis, tai yra aišku, kad auklė- jant sąžinę pirmutinis uždavinys yra tinkamai lavinti protą

112

dorinių sprendimų srityje. Šitam reikalui privalo tarnauti doriniai pamokymai.

Sąžinės esmė reikalauja per dorinius pamokymus pa- kreipti dėmesį visų pirma į du siektinu dalyku. Tai yra, pirma, aiški dorinių principų sąmonė, antra, išmintingas šitų principų taikymas atskiriems gyvenimo bei veikimo atsitikimams. Šituodu dalyku yra taip svarbiu sąžinės klausimuose todėl, kad kiekvienas sąžinės aktas iš esmės yra protavimas, kuris gali būti suimtas į silogizmą, kur didžiąją prielaidą sudarys dorinio principo konstatavi- mas, o mažąją - atskiro veiksmo kvalifikavimas arba ap- tarimas; gaunama išvada ir bus ne kas kita kaip sąžinės balsas.

Kai veiksmas yra jau padarytas, sąžinės balsas pasireiš- kia panašiu protavimu, kuris tik yra taikomas ne projek- tuojamam, bet įvykusiam veiksmui. Panašiam protavimui svarbu įsigyti trys kokybės. Dorinis dėsnis, arba principas, privalo būti įsisąmonintas su didžiausiu įsitikinimo arba įsitikrinimo laipsniu. Tam reikalui dera auklėtiniuose išdirb- ti kuo didžiausias sąmoningumas dorinių dėsnių konstata- vime, ypač pagal savarankiškojo veiklumo principą. An- tra, svarbu, kad prieš kiekvieną veiksmą žmogus sugebėtų atsiklausti savo sąžinės balso ir apsvarstyti net plačiau vei- kimo motyvus ir tuo pačiu nusistatytų sau aiškią prievolę veiksmą atlikti ar nuo veiksmo susilaikyti. Pagaliau trečia, svarbu po kiekvieno veiksmo apsimąstyti, ar veiksmas tin- kamai atliktas ir apskritai ar Vas galima buvo arba net reikėjo atlikti.

Taigi sąžinės auklėjimo atžvilgiu vertinamasis proto sprendimas privalu lavinti ypatingai trijuose dalykuose, ku- rie yra: sąmoningas bei savarankiškas dorinio dėsnio kon- statavimas, išmintingas motyvų apsvarstymas prieš prade- dant veikti ir objektyvus bei kritingas savo atlikto veikimo kontroliavimas. Žodžiu tariant, dorinio dėsnio atžvilgiu

113

pridera auklėtiniuose lavinti principialumas, išmintingu- mas ir autokritika.

b. Priemonės didinti saistomajai sąžinės galiai

Doriniai pamokymai lavina intelektualinę arba protinę są- žinės pusę, kitaip tariant - doros sąmonę. Bet šalia doros są- monės svarbu įsigyti doros galią, t. y. suteikti sąžinei tikrai saistomosios galios. Negalima neigti, kad juo dorinis susi- pratimas yra didesnis, juo didesnė yra ir saistomoji sąžinės galia, Tačiau teorinis susipratimas nėra vienintelis veiksnys, kuris didina saistomąją sąžinės galią. Šitų veiksnių skaičiuje tenka visų pirma paminėti įpratimas veikti doriniu būdu. Są- žinės saistomoji galia ypatingai yra ryški tuose doriniuose veiksmuose, kurie pas mus yra įėję į įprotį.

Taigi labai svarbu pratinti auklėtiniai veikti dorai, jiems dar negalint turėti aiškaus dorinio susipratimo, nes prati- nimas veikti doriniu būdu su sugestyvine įtaiga, kad pri- valu veikti būtent tokiu būdu, bet ne kitaip, yra viena iš svarbesnių priemonių saistomajai sąžinės galiai ugdyti.

3. Sąžinės balsas ir dorinis jausmas

Šalia įpratimo dorai veikti saistomąją sąžinės galią didi- na dargi doriniai bei religiniai jausmai. Paprastai tarp sąži- nės ir dorinio jausmo susidaro tam tikra sutartinė, kadangi sąžinė turi reikšmės dorinių jausmų išsivystymui, ir atvirkš- čiai, doriniai jausmai turi reikšmės sąžinės išsivystymui. To- dėl tenka auklėti sąžinė tam tikrų jausmų sužadinimu bei kultivavimu. Suprantama savaime, kad religinių jausmų auklėjimas dar daugiau turi reikšmės sąžinės saistomajai galiai ugdyti, kadangi jų dorinė reikšmė dar didesnė negu paprastų humanistinių jausmų.

Tarp atskirų uždavinių sąžinės auklėjime tenka dar pa- statyti reikalavimas, kad sąžinė būtų išauklėta normaliai

114

jautri. Norint tai atsiekti, dera rūpintis, kad tarp vertina- mojo sąžinės sprendinio ir dorinio jausmo susidarytų tam tikras atitinkamas sutarimas.

Tuo tarpu šitas sutarimas yra individualinis dalykas, kuris kiekvienu atskiru atveju gali pareikalauti auklėjimo priemonių individualizavimo. 5ąžinės auklėjimas kaip tik reikalauja ypatingo atsižvelgimo į individualizacijos prin- cipą.

Šalia paminėtų jau priemonių sąžinei auklėti esama dar vienos, turinčios reikšmės ne tik šitam reikalui, bet ir vi- sam doriniam auklėjimui. Tai yra dorinis pavyzdys. Jis be- veik visais atvejais stipriau veikia dorinę auklėtinio sąmo- nę nekaip doriniai pamokymai, patenką į moralizavimo “ toną. Todėl lotyniškasis aforizmas visai teisingai teigia, kad žodžiai sujudina, o pavyzdžiai pagauna.

Dorinis pavyzdys, pavyzdžiui, žymesnių žmonių gyve- nimo bei veikimo aprašyme arba šventųjų gyvenime, vei- kia visą Žmogų: vertinamąjį jo proto sprendimą, jo valios pasiryžimą ir jo dorinį jausmą. Jis stiprina būdą, auklėja są- žinę ir moko rasti laimės, sekant tais dvasios galiūnais, ku- rie nuolatinėje gyvenimo kovoje ir nenutrūkstamoje kan- čių grandinėje sugebėjo būti laimingi.

D. Auklėjimas sugebėjimo būti laimingam

1. Tikro laimingumo supratimas

Pasiturėjimas galutinuoju gyvenimo tikslu, kuris atitin- ka protingąją žmogaus prigimtį, turėtų būti žmogui didžiau- siu doriniu pasitenkinimu arba laimingumo šaltiniu. Einant krikščioniškąja pasaulėžiūra galutinas objektyvinis, arba iš- | viršinis, tikslas yra pats Dievas, jam pilnas pasidavimas ir

115

juoju pilnas pasiturėjimas. Bet sykiu tikslas, tik subjektyvi- nis, arba išvidinis, yra ir tai, kas per galutinąjį tikslą yra atsiekiama, t. y. žmogaus laimingumas, arba pasitenkini- mas tąja aukščiausiąja gėrybe, kuri yra pats Dievas. 1 Tokiu būdu galutinosios laimės klausimas yra lengvai ir nuosekliai išsprendžiamas principe arba teorijoje. Prigim- toje gyvenimo tvarkoje galutinasis gyvenimo tikslas prin- cipialiai negali būti atsiektas, nors gali ir privalo būti sie- kiamas su artimesnių gyvenimo tikslų pagalba. Šitie " artimesni arba paskutiniai gyvenimo tikslai yra, iš subjek- tyvinės pusės, žmogaus galių išvystymas, iš objektyvinės pusės — atsiekimas tiesos, gėrio ir grožio tvarkos. Šitie arti- . mesni tikslai, tiek subjektyviniai, tiek objektyviniai, yra žmo- gui prigimtosios tvarkos gėrybės, kuriomis pasiturėjimas + suteikia žmogui pasitenkinimo ir todėl irgi šiokio ar tokio „ laimingumo. Šitas dorinis džiaugsmingumas, gimstąs vyk- dant dorinę tvarką, tegali laiduoti žmogaus dorinės nuo- - taikos lygumą, pastovumą, tvirtumą ir kilnumą, be ko ne- galimas tasai kad ir netobulas laimingumas, atsiekiamas žemiškojo gyvenimo ribose. . Žmogaus pasitenkinimas doriniu džiaugsmingumu, plaukiančiu iš dorinio tobulinimosi, yra pastovesnis, ka- dangi Žmogus tampa vis nepriklausomesnis nuo gėry- bių, kurios nepareina nuo jo tik vieno. Sykiu, einant nuo juslinio pasitenkinimo prie dorinio pasitenkinimo, pašta- '. rojo kilnumas kaskart didėja ir jo tikras vertingumas vis auga. " 2. Tvirtas būdas, jautri sąžinė ir dorybių praktikavimas kaipo bendros sąlygos laimingumui

Jei tikras laimingumas pareina nuo dorinės tvarkos vyk- dymo gyvenime, tai bendras dorinis auklėjimas yra ne kas kita kaip bendras jaunimo ruošimas laimingumui. Tai turi-

116

"i

reikšmės tiek bendrojo formalinio, tiek specialiojo materia- linio dorinimo atžvilgiu. Be tvirto būdo pirmas didesnis ne- pasisekimas gali pavergti žmogų į tokį nusiminimą ir dva- sios surūgimą, kad apie jo lamingumą netektų kalbėti. Ogi be jautrios sąžinės žmogus tampa žemesnės prigimties ver- gu. Tuo pačiu dorinis džiaugsmingumas darosi jam negali- mas.

Ne mažesnės reikšmės turi laimingumui ir materialinis dorinimas, t. y. auklėjimas atskirų dorybių, turinčių tam“ .

tikro turinio. Pavyzdžiui, nusižeminimo dorybė, lotyniškai vadinama hunilitas, labai yra svarbi laimingumo klausimui. Nusižeminimas yra dorybė, prieštaraujanti neteisėtai savi- meilei, arba ambicijai. Krikščioniškasis nusižeminimas, teik- damas žmogui faktinos nepriklausomybės nuo gyvenimo aplinkybių, gilina dorinį gyvenimą ir sykiu didina dorinio džiaugsmingumo įtampą. Tas pat reik pasakyti ir apie išti- są kitų dorybių eilę.

Bet tai nėra specialios priemonės jaunimui auklėti lai- mingumo reikalui. Čia gali būti įvairių priemonių pagal tai, kad laimingumo kiausimu, iš vienos pusės, yra rei- kalingas tinkamas protinis susipratimas, 0 iš antros pu- sės - deramas protinis nusistatymas gyvenimo praktiko- je. Tinkamas protinis susipratimas laimingumo klausimu gali būti auklėtinių įgautas, iš vienos pusės, per dorinius

"pamokymus, iš antros pusės - mažiau ar daugiau sava-

"rartkiškuoju išsidirbimu pažiūros į laimingumo klausi- — mą.

> 3. Doriniai pamokymai apie laimingumą

Doriniai pamokymai gali turėti įvairių lyčių pradedant “paprastais papasakojimais ir baigiant sistematizavimu do- rinių pažiūrų į laimingumo klausimą iš pačių auklėtinių pusės. Dažnai vienas ir tas pats pamokymas, pavyzdžiui,

117

a

žymesnio žmogaus biografija arba šventojo gyvenimas, gali turėti reikšmės įvairiems dorinimo tikslams. Vis dėlto gali būti dorinių pamokymų, kurie tarnauja specialiai vienam kuriam dorinimo tikslui. Dorinis papasakojimas gali labiau- siai tarnauti vienam kokiam dorinimo uždaviniui pagal tai, kokia yra pagrindinė dorinio papasakojimo tendencija. Dar- gi gali būti dorinių pamokymų, specialiai tarnaujančių jau- nimui auklėti laimingumo reikalui. Tokie bus pamokymai apie tikro laimingumo esmę, apie jo sąryšį su doriniu gyve- nimu, apie priemones jam atsiekti, apie pagrindinius dori- nius nusiteikimus, jam reikalingus, ir t. t.

Tikro laimingumo pradai šiame žemiškajame gyvenime yra ne kas kita kaip tam tikri pastovūs doriniai nusiteikimai, kurie yra reikalingi šalia protinio nusimanymo apie tikrąjį žmogaus laimingumą. Šitas nusimanymas, kaip žinome, suteikiamas auklėtiniams doriniais pamokymais. Ogi pastovūs doriniai nusiteikimai, reikalingi laimingumui, kaipo jo doriniai pra- dai, išvystomi auklėtiniuose atitinkamomis auklėjimo prie- monėmis, pavyzdžiui, pratinimu, įkvėpimu, auklėjamąja įtaiga arba pavyzdžiu ir t. t.

4. Specialieji nusiteikimai, auklėtini laimingumui, ir pedagoginės priemonės jiems siekti

Pirmas nusiteikimas, kuris, prasidėjęs fizinėje srityje, per- eina į dorinę sritį, yra plačiai suprastas užgrūdymas. Fizi- nis užgrūdymas yra žmogaus organizmo patvarumas dar-

„„be ir atsparumas sunkioms gyvenimo aplinkybėms. Su . „Liziniu užgrūdymu dažniausiai yra surištas dorinis užgrū- Ž Y.dymas, kuris yra ne kas kita kaip patvarumas doriniame

"nusistatyme ir atsparumas sunkioms psichinio gyvenimo sąlygoms. Užgrūdymui priešginybę sudaro išlepinimas, tiek fizinis, tiek dorinis. Išlepinimas daro žmogų priklausomą nuo savo žemesnių užgaidų ir nuo materialinių gyvenimo

1

118

t aplinkybių ir neleidžia išsidirbti žmoguje dviem doriniam „ nusiteikimam, kurie yra kantrybė bei tvirtybė. Kantrybė turi

savo pagrindą jau fiziniame užgrūdyme, ogi perėjusi į do- " rinio gyvenimo sritį, ji virsta tvirtybės dorybe.

Antras dorinis nusiteikimas, artimai surištas su pirmuo- ju, yra saikumas savo reikalavimuose. Saikumas tegali išsi- vystyti vien tada, kai tam tikras fizinis bei dorinis užsigrū- dymas yra jau atsiektas, nes kitaip negali įvykti su reikiamu dvasios tvirtumu atsisakymas nuo-reikalavimų, kurių ke- lia arba mūsų juslinė prigimtis, arba mūsų ambicija, arba mūsų proto smalsumas, arba mūsų estetinis jausmo troški- . mas grožėtis.

Trečias pagrindinis dorinis nusiteikimas, reikalingas lai- mingumui, yra sugebėjimas statyti dorinį pasitenkinimą aukščiau už bet kurį kitą pasitenkinimą arba pasilinksmi- nimą. Nuo šito sugebėjimo pareina tasai dorinis džiaugs- mingumas, kuris suteikia žmogaus gyvenimui bendros do- rinės nuotaikos, lygios, pastovios, tvirtos ir niekuo neįveikiamos.

Taigi žmogus, turįs fizinį bei dorinį užgrūdymą, suda- rantį pagrindą kantrybės bei tvirtybės dorybėms, išvidinę nepriklausomybę nuo išviršinių daiktų, gyvenimo aplin- kybių ir žmonių, sudarančią pagrindą saikumo reikalavi- muose, ir sugebėjimą statyti dorinis pasitenkinimas aukš- čiau bet kurio kito žemiškojo pasitenkinimo, gali jaustis laimingu visose gyvenimo aplinkybėse, nes jo laimingumas tada pareina nuo jo paties.

Laimingumo koncepcija

Klasiška laimingumo aptartis priklauso tam pačiam Bo- ecijui, kuris patiekė irgi klasiškos aptarties asmens sąvo- kai. Laimingumu jis pavadino stovį, tobulą visų gėrybių

119

sutelkimu: beatitudo est status bonorum omnium congrega- Hione perfechus. Analizuojant lakoniškąjį Boecijaus pasaky- mą, gaunamos trys esminės laimingumo žymės: laimin- gumas yra stovis, kuris, pirma, išskiria bet kurią blogybę, antra, suima į save visas gėrybes, žmogaus protingą pri- gimtį atitinkančias, ir trečia, turi laimę amžinai trukti. Taigi išvystyta laimingumo aptartis gali būti išreikšta šitokiu būdu: laimingumas yra laisvas nuo blogybių, neprarandamas | pasiturėjimas visomis atitinkančiomis protingą žmogaus pri- gimtį gėrybėmis. Štai laimingumo sąvoka, paimta visai ne- priklausomai nuo bet kurio atžvilgio į žmogaus gyveni- mą bei veikimą.

Ogi į žmogaus gyvenimą bei veikimą laimingumas gali būti imamas įvairiais atžvilgiais. Visų pirma laimingumas gali būti prigimtasis ir antprigimtinis, pagal tai, ar jis atsa- ko prigimtiesiems žmogaus pageidavimams ir atsiekiamas prigimtosiomis priemonėmis, ar išeina iš šitų prigimtųjų ribų.

Pilnumo laipsnio atžvilgiu laimingumas gali būti pilnas ir nepilnas, kitaip tariant, tobulas ir netobulas laimingumas. Tiksliai imant dalyką, tik pilnąjį arba tobuląjį laimingumą galime visai teisėtai vadinti laimingumo vardu. Vis dėlto lygstamuoju būdu galima kalbėti irgi apie nepilnąjį arba netobuląjį laimingumą, kadangi tokiu atveju nepilnas lai- mingumas sudaro šalia laimingumo ne atskirą rūšį, bet nau- ją sąvoką.

Įvairūs žmogaus gyvenimo tikslai yra tarp savęs orga- ningoje priklausomybėje. |

Atžvilgiu į artimesnį išvidinį, arba subjektyvinį, tikslą, kuris yra tobulas žmogaus galių išvystymas, laimingumas yra tik tolimesnis tikslas ir todėl palenkia sau artimesnį tiks- lą, kaipo savo priemonę. Ir iš tikro žmogaus galių išvysty- mas yra visuomet priemonė laimingumui siekti.

Atžvilgiu į artimesnį ir tobulesnį išviršinį arba objekty- 120

vinį tikslą žmogaus laimingumas yra ne priemonė, ne sąly- ga ir ne tikslas, bet išdava. Realizuodamas tiesą, gėrį ir gro- žį žinijos, doros ir meno tvarkoje, žmogus išdavoje įgauna pasitenkinimo, kuris didina jo laimingumą. Todėl artimes- nis objektyvinis tikslas taip santykiuoja su žmogaus laimin- gumu, kaip priežastis su išdava. Tai juo labiau privalu pa- sakyti imant tolimesnį objektyvinį, arba išviršinį, žmogaus tikslą, kuris yra pats Dievas. Pilnas arba tobulas žmogaus laimingumas tegali būti atsiektas vien sąryšyje su tuo galu- tinuoju tikslu, kuris yra, kaipo absoliutas, pirmutinis tie- sos, gėrio ir grožio šaltinis.

Kalbant apie laimingumą atžvilgiu į žemiškąjį gyveni- mą reik konstatuoti faktą, kad tobulas laimingumas šio gy- venimo ribose nėra atsiekiamas. O kadangi įgimtas laimės geismas visuotinas ir nenugalimas ir reikalauja žmogui to- bulo laimingumo, tai yra neišvengiama pripažinti, kad ga- limybė atsiekti tobulo laimingumo žmogui yra rezervuota antprigimtinėje tvarkoje.

Iš šito nesunku jau padaryti išvada, kad galutinas sub- jektyvinis žemiškojo gyvenimo tikslas yra pasiruošimas prie tobulo laimingumo anajame antprigimtiniame gyvenime ir kad artimesni subjektyviniai tikslai, šiame gyvenime žmo- gaus siekiami, turi būti palenkti pasakytajam galutinajam žemiškojo gyvenimo tikslui, kaipo taikomos jam priemo- nės. Sąlyga, tarnaujanti žmogui tikru pasiruošimu prie to- bulo lamingumo, yra taip pat visuotina, kaip žmonių įgim- tas laimės geismas, ir taip pat visiems prieinama, kaip principialiai visi žmonės yra pašaukti prie tobulos laimės. Šita sąlyga yra laisvas apsisprendimas pagal doros reikala- vimus ir dorinės tvarkos vykdymas visame gyvenimo plo- te. Tad praktikuojant dorybės žemiškajame gyvenime te- | galima atsiekti tobulo laimingumo anapus šito gyvenimo. S

Atsižvelgiant į tai, kad, iš vienos pusės, prigimtajam žmo-— gaus laimingumui būtinos yra dorinės gėrybės ir kad, iš

121

antros pusės, antprigimtiniam jo laimingumui yra būtinas pasiturėjimas Dievu, gauname išvadą, kad tinkamai supras- tas žmogaus laimingumas jau šitame žemiškajame gyveni- me pareina nuo dorinės bei religinės tvarkos vykdymo.

Gyvenimo kovos laimėjimas doros tvarkoje, iš kurio plaukia dorinis žmogaus džiaugsmingumas, svarbus yra dargi tuo, kad tik šitoje kovoje už dorinę tvarką galima su- prasti tikra kentėjimo prasmė, to kentėjimo, kuris žmogaus gyvenime yra neišvengiamas jau vien tik todėl, kad šis že- miškas mūsų gyvenimas turi neišvengiamai pasibaigti ma- terialinės mūsų prigimties suirimu. Doriniame laimingu- mo supratime kentėjimas ne tik nėra kliūtis gerai suprastam laimingumui, bet dargi tam tikra proga įsigyti dorinių nuo- pelnų ir tuo pačiu padidinti savo dorinį pasitenkinimą ar- ba džiaugsmingumą.

Jei, iš vienos pusės, laimingumas pareina nuo tinkamo jo supratimo, tai, iš kitos pusės, jis pareina nuo tos išvidi- nės laisvės, kurios žmogus išsidirba arba iškovoja savyje atžvilgiu į gėrybes, nesudarančias būtinų sąlygų dorine prasme suprastam laimingumui. Tikrai turtingas žmogus yra ne tas, kuris yra savo gausių materialinių turtų vergas, bet tas, kurio reikalavimai yra mažesni negu jo turtai. To- dėl laimingumo atžvilgiu išmintingiausiai elgiasi tas, kas mažina savo reikalavimus tų gėrybių, kurios nesudaro bū- tinų sąlygų doriniam džiaugsmingumui. Tai padaro žmo- gų kaskart laisvesnį nuo savo žemesnės prigimties, gamtos daiktų, žmonių ir aplinkybių prievartos ir tuo pačiu didina dorinį jo vertingumą.

122

Trečiasskyrius

DORINIMO SĄLYGOS BEI PRIEMONĖS

Sąlyga nėra aktyviai pavartojama tikslui, tuo tarpu prie- monė tuo ir skiriasi nuo sąlygos, kad ji yra aktyviai vartoja- ma tikslui atsiekti veikiančiojo žmogaus rankose. Vis dėlto sąlyga nėra abejinga tikslui aplinkybė: ji kaip tik yra aplin- kybė, kuri turi realios reikšmės tikslą siekiant; bet šita reikš- mė nėra aktyvaus pobūdžio. Užtat priemonė turi jau akty- vios reikšmės siekiamajam tikslui, nors ir nėra vis dėlto vykdomoji veiksmo priežastis.

A. Dorinimo sąlygos

Bendra bei būtina dorinimo sąlyga yra tam tikras auklė- tojo bei auklėtinio santykiavimas. Pedagogas negali savo auklėtiniams perteikti arba net juose išvystyti to, ko jis pats savyje neturi bent tam tikru laipsnių; todėl būtina dorini- mui sąlyga iš auklėtojo pusės yra dorinis autoritetingumas, atremtas į dorinį jo vertingumą. Šita sąlyga yra dorinimui išviršinė ta prasme, kad ji pareina auklėtiniui iš viršaus, t. y. nuo auklėtojo. Ją iš auklėtinio pusės atitinka išvidinė sąly- ga, koreliatyvinė su pirmąja. Tai yra auklėtinio pagarba auk- „ lėtojui ir pasitikėjimas jo doriniu autoritetu. Šitų dviejų ko- reliatyvinių sąlygų, išviršinės bei išvidinės, tačiau nepakanka dar doriniam auklėjimui. Auklėtojas ir auklėti- nis turi dar sueiti į dorinį santykiavimą, kuris yra dorinis

123

bendravimas. Čia randa pritaikymo bendras psichologinis interpersonalinės arba tarpasmeninės difuzijos dėsnis, pa- gal kurį asmenybių apraiškos asimiliuojamos savitarpinėje asmenų įtakoje. Taigi bendriausia dorinimo salyga, t. y. auk- lėtojo santykiavimas su auklėtiniu, gali būti išvystyta į tris atskiras specialesnes sąlygas, kurios yra: 1) dorinis auklė- tojo autoritetingumas, 2) auklėtinio pagarba bei pasitikėji- mas auklėtoju ir 3) dorinis auklėtojo bendravimas su auk- lėtiniu.

1. Dorinis auklėtojo autoritetingumas

Daroma yra skirtumo tarp objektyvinio ir subjektyvi- nio autoriteto. Objektyvinis pareina nuo pareigų, kurio- mis žmogus yra įgaliotas, taip sakant, iš viršaus. Ogi sub- jektyvinis autoritetas pareina nuo nuosavos žmogaus asmenybės. Autoritetas sėkmingiausiai pasireiškia, kai ob- jektyvinis ir subjektyvinis arba išviršinis ir išvidinis auto- ritetas sutampa sykiu viename asmenyje. Kadangi dori- nis auklėtojo autoritetas yra būtina sąlyga dorinimui apskritai, tai auklėtojas turi profesinės prievolės įsigyti as- meninio dorinio autoritetingumo auklėtinio akyse.

Štai keletas svarbiausių principų, kurie tvarko naudoji- mąsi autoriteto teise ir autoriteto prievolės vykdymą.

1-as principas. Auklėtojas privalo sąmoningai, nuosekliai ir taktingai stengtis įsigyti autoriteto auklėtinio akyse.

2-as principas. Auklėtojas privalo pradėti reikštis savo autori- tetu kuo jauniausiame auklėtinio amžiuje.

3-ias principas. Auklėtinio brendimo vyksme auklėtojas pri- valo nuosekliai eiti nuo išviršinio padėties autoritetingumo prie išvidinio savo asmens autoritetingumno.

Individualizacijos principas reikalauja, kad dorinimo są- lygos bei priemonės būtų individualizuojamos sulig tuo, kaip kinta dorinės auklėtinio ypatybės. Autoriteto klausi-

124

mas privalu irgi tinkamai suprasti, kad auklėtinio išsivys- tymas reikalauja sulig savo vyksmu keisti autoriteto pagrin- dą, motyvus, reiškimosi lytis ir t. t. Faktinai šitas reikalavi- mas yra atskiras pritaikymas bendro reikalavimo, kad dorinimas nuosekliai eitų nuo auklėjimo iš auklėtojo pusės prie auklėjimosi iš auklėtinio pusės.

4-a5 principas. Ašmeninis auklėtojo autoritetingumas privalo būti pagrįstas tvirtu pačio auklėtojo nusistatymu gerbti savo gy- venime bei veikime dorinio dėsnio autoritetą.

5-as principas. Autoritetingas auklėtojo pasireiškimas privalo būti rimtas, drąsus ir įteigiąs klusnumą auklėtojui.

6-as principas. Auklėtojui nevalia niekados pavartoti savo autoriteto į bloga. Blogas autoriteto pavartojimas gali būti įvairus: auklėtojas gali, pavyzdžiui, autoritetingai parei- kalauti iš savo auklėtinio to, kas yra nedora. Tuo pačiu jis griauna pagrindą, kuriuo remiasi išvidinis asmeninis jo autoritetingumas. Auklėtojas gali pareikalauti iš auklėti- nio to, ko jis neturi teisės reikalauti, nors pats reikalauja- mas dalykas ir nėra nedoras. Pagaliau auklėtojas gali au- toritetingai pareikalauti iš auklėtinio, kas yra dora ir kas įeina į jo kompetenciją, bet ko jis nepajėgia įvykdyti savo moralinėmis pajėgomis. Neįvykdytas vieną kartą reikala- vimas sudaro blogą precedentą ta prasme, kad auklėtiniai įpranta nerimtai skaitytis su autoritetingais auklėtojo pa- reiškimais.

2. Auklėtinio pagarba bei pasitikėjimas

Autoritetingumas ir pagarba yra dvi dorinimo sąlygos, atitinkančios viena antrą koreliatyviniu būdu ir esančios priežastingame tarp savęs sąryšyje, kadangi be auklėtojo autoritetingumo negali būti iš auklėtinių pusės ir tinkamos pagarbos. Doras auklėtojas turi prievolę laimėti šitą pagarbą savo auklėtinių širdyse, nes pagarba iš auklėtinių pusės yra

125

būtina sąlyga dorinimui. Pagarba didina klusnumą, paleng- vina jo vykdymą ir paspalvina dorine nuotaika visą auklė- jamąjį darbą. Bet jei auklėtojas savo nusistatymu, veikimu ir pasielgimais patiekia medžiagos jaunimo palinkimui nie- kinti, dorinimo darbas pasidaro beveik negalimas.

Pagarbos prigimtis turi kisti sulig tuo, kaip auklėtinis eina vis gilyn doriniame brendime. Jaunesniame amžiuje auklėtinio pagarba yra pagrįsta faktiniu atstumu, kurio esa- ma tarp didelio suaugusio ir mažo nesuaugusio žmogaus. Vyresniame amžiuje auklėtinių pagarba faktinai yra pagrįsta tuo, kiek auklėtojas yra idealinis aukštesnių principų reiš- kėjas.

Su pagarba reikalaujamas yra sykiu iš auklėtinių pusės tam tikras pasitikėjimas, kuris yra jei ne būtina, tai bent la- bai pageidaujama dorinimo sąlyga. Sugebėjimas apsieiti su vaikais rimtai ir tikrai žmogiškai bene bus tikro pasitikėji- mo paslaptis.

3. Auklėtojo ir auklėtinio dorinis bendravimas

Pasitikėjimas yra auklėtinio kokybė, kuri tiesioginiu bū- du veda prie trečios pagrindinės dorinimo sąlygos, būtent prie dorinio bendravimo tarp auklėtojo ir auklėtinio. Kai, iš vienos pusės, auklėtojas yra įgijęs autoritetingumo auk- lėtinio akyse, kai, iš antros pusės, auklėtiniai reiškia savo auklėtojui pagarbos bei pasitikėjimo, telieka auklėtojui ir auklėtiniui sueiti į faktinąjį dorinį bendravimą, kad galėtų įvykti toji dorinė difuzija, apie kurią pradžioje buvo kalbė- ta. Dorinimas negali būti apribotas vien doriniais pamoky- mais ir drausmės reikalavimais. Reik, kad doriniai pamo- kymai būtų paremti pačio auklėtojo doriniu gyvenimu ir kad auklėtiniai galėtų įsitikrinti, kad auklėtojo skelbiami principai yra ne tik jiems peršami, bet ir vykdomi asmeni- niame auklėtojo gyvenime.

126

B. Dorinimo priemonės

Iš savo prigimties dorinimas yra išvystomoji pareiga, kuri toliau yra skirstoma į skatinimą ir drausminimą. Skatini- mas ir drausminimas savo ruožtu susiskirsto atskiromis pa- reigomis. Skatinimas įvyksta per pratinimą, pamokymą ir įkvėpimą. Pratinimu sudaromas geras įprotis; pamokymu įprotis racionaliai pamatuojamas ir samoningai auklėtinio pasisavinamas; pagaliau įkvėpimu įprotis daromas patiki- mu būsimajam laikui. Drausminimas įvyksta per priežiū- rą, numatomąją drausmę ir baudžiamąją drausmę. Priežiū- ra reikalauja iš auklėtinio atlikti tai, kas yra jam darytina. Numatomoji drausmė nurodo auklėtiniui, kokie bus sek- mens, jei jis neatliks to, kas yra darytina, arba darys tai, kas yra vengtina. Baudžiamoji drausmė reaguoja prieš įvyku- sius jau auklėtinio pasielgimus, kai juose esama apsileidi- mo arba tiesioginio nusidėjimo.

Iš šešių dorinimo priemonių kategorijų kai kurios buvo jau nagrinėjamos prie įvairių aplinkybių. Tokiu būdu paly- ginant nauji klausimai bus pratinimas, įkvėpimas ir prie- ziura.

1. Pratinimas

Pratinimas, suprantamas kaipo dorinimo priemonė, ga- H būti imamas dvejopu atžvilgiu, būtent kaipo auklėtojo veiksmas, kuriuo auklėtinis yra pratinamas prie ko nors, ir kaipo pačio auklėtinio veiksmas, kuriuo jis papranta ką nors daryti. Dorinimo atžvilgiu pats įprotis, kaipo pastovus nusiteikimas, yra auklėjamasis tikslas; tuo tarpu ir auklėto- jo pratinimas, ir auklėtinio pratinimasis yra priemonės tiks- lui atsiekti. Tvirtas įprotis tesusidaro vien tada, kai pratini- mo bei pratinimosi priemonės solidariai sutaria tarp savęs, bet ne neutralizuojasi priešinga pakraipa.

127

Du pagrindiniu veiksmu, kokiais auklėtinis yra pratina- mas dorinio auklėjimo dalykuose, yra auklėtinio gyveni- mo bei veikimo tvarkymas ir įsakinėjimas auklėtiniui tvar- kos taisykles užlaikyti savo gyvenime bei veikime. Auklėtinis, kurio auklėjime nebuvo užlaikoma tvarka ir ku- riam nebuvo davinėta įsakymų, negali būti gerai išauklė- tas ne tik išviršiniu, bet ir išvidiniu doriniu būdu. *

Tvarka yra dorinamasis veiksnys ta prasme, kad ji rei- kalauja iš žmogaus tam tikro susivaldymo ir pasilenkimo prieš tam tikras objektyvines taisykles, formuojančias, iš vie- nos pusės, prigimties pastovų tikslingumą, o iš kitos pusės, tą harmoningą pirmavaizdį, kuris prigimčiai yra idealu.

Iš pat pradžios ne auklėtinis, bet auklėtojas įneša tvar- kingumą į auklėtinio gyvenimą. Bet brendimo vyksmas ir čia, kaip ir kitose ugdymo srityse, reikalauja, kad būtų nuo- sekliai einama nuo auklėjimo prie auklėjimosi. Auklėtinis turi eiti čia nuo faktino tvarkingo gyvenimo prie sąmonin- go tvarkymosi.

Aišku savaime, kad nustatytąją tvarką auklėtojas turi auklėtiniui įsakyti išpildyti. Bet ir čia neprivalu pamiršti, kad dorinime galutinoje sąskaitoje yra svarbus toks auklė- tinio nusistatymas, kuriame jo valia laisvu apsisprendimu būtų jam pačiam dorinių įsakymų davėja. Todėl sulig dori- niu auklėtinio brendimu turi įsakinėjime vis daugiau reikštis trys tendencijos: 1) turi vis labiau didėti įsakinėjimo ekono- mija, 2) įsakinėjimo objektas turi vis labiau plisti ir 3) įsaki- nėjimo griežtumas turi kaskart mažėti. Paprastas savaran- kiško veiklumo principas reikalauja, kad auklėtiniui nebūtų niekuomet įsakoma tai, ką jis pats be įsakymo gali padaryti laisva iniciatyva ir nuosavu pasiryžimu. Tas pats savaran- kiškojo veiklumo principas reikalauja, kad nebūtų daroma įsakymo ten, kur pakanka, pavyzdžiui, paprasto patarimo. Atitinkamai yra pageidaujama įsakinėjimo ekonomija ir iš- raiškos atžvilgiu. Trumpas, aiškus, neišeinąs iš būtinų ri-

128

bų, faktinai išpildomas, - štai įsakymo teigiamosios koky- bės, įsakinėjimo ekonomijos reikalaujamos.

Toliau buvo pasakyta, kad įsakinėjimo objektas turi vis labiau plisti. Kur auklėtinio valia ir protas nėra pakanka- mai išvystyta, įsakoma ne vienas bendras principas, bet kon- kretinis šito principo pritaikymas. Vaizdumo principas, pri- valomas protinimui, randa irgi pritaikymo dorinimo srityje, reikalaujant įsakinėjime eiti nuosekliai nuo konkretinių pri- taikymų prie abstraktinių principų. Tokiu būdu įsakinėji- mo objektai kaskart darosi platesni.

Pagaliau įsakinėjimo objektui plintant, įsakinėjimo griež- tumas mažėja. Todėl laikytis bendrų principų ne tiek įsa- koma, kiek įteigiama, pageidaujama, patariama. Prisilaiky- ti konkretinės tvarkos galima reikalauti visai realiu įsakymu, ogi prisilaikyti dorinės tvarkos apskritai galima reikalauti labai platonišku būdu, nors pastarasis reikalavimas princi- pialiai turi daug daugiau reikšmės negu pirmasis, nes par- eina nuo laisvos valios apsisprendimo.

Patarimas, paliekąs auklėtiniui laisvę pasielgti taip ar kitaip, faktinai nėra jau įsakinėjimas. Įsakinėjimas turi per- eiti galų gale į patarinėjimą. Patarinėjimas įeina jau į dori- nio įkvėpimo priemones. Patarinėjimo menas turi ne ma- žiau reikšmės dorinimo dalykuose, kaip įsakinėjimo taktika.

2. Įkvėpimas

Dorinis įkvėpimas skiriasi nuo pratinimo tuo, kad neke- “ lia auklėtiniui jokių griežtų reikalavimų, kurių pildymas turėtų auklėtiniui pratinamosios reikšmės. Jis skiriasi nuo pamokymo tuo, kad yra ne tiek protinio, kiek sugestyvinio arba net intuityvinio pobūdžio. Be to, dorinis įkvėpimas, atsisakąs nuo griežtų reikalavimų ir autoritetingų pamo- kymų, pereina labiau į grynai žmogišką ir net draugišką

129

auklėtojo ir auklėtinio bendravimą. Dvi pagrindinės dori- nio įkvėpimo auklėtiniui priemonės yra: auklėtojo patari- mas ir jo pavyzdys.

Patarimas yra siekiamoji įsakinėjimo riba. Pavyzdys se- mia savo reikšmę iš sugestyvinės vaizdumo prigimties. Kiekvienas pavyzdys jau savo konkretine išvaizda palieka auklėtinio sieloje mažiau ar daugiau ryškų vaizdinį, kuris turi visuomet atitinkamos judinamosios galios. Atsižvelg- damas dargi įjaunimo ir ypač vaikų palinkimą pamėgdžioti vyresniuosius savo pasielgimuose, auklėtojas turi tiesiogi- nės prievolės ne tik pašalinti iš auklėtinio akivaizdos blo- gus pavyzdžius, bet ir pateikti jam gerų pavyzdžių tiek sa- vo pasielgimais, tiek paakinimais į kitų žmonių gerus pasielgimus. Pastarajam tikslui gali tarnauti didžiųjų žmo- nių biografijos ir šventųjų gyvenimai.

Viena iš pagrindinių gero pavyzdžio savybių yra tiesu- mas. Auklėtojo netiesumas, leidžiąs jam elgtis auklėtinių akyse vienaip, ogi savo privatiniame gyvenime kitaip, kom- promituoja auklėtinių akyse ne tik patį aeeja: bet ir tą gerą principą, kurį jis viešai skelbia.

Bet iš kitos pusės, kartais gera yra išmintingumo ribose sumažinti auklėtinių dorinius reikalavimus, keliamus savo auklėtojams. Doriniams reikalavimams esant per dideliems atsiranda pavojaus, kad auklėtiniai ims piktintis savo auk- lėtojais net dėl mažmožių ir sykiu jaustis apvilti. Apskritai jaunimui bręstant, auklėtojas turi įkvėpti auklėtiniams di- džiųjų pavyzdžių meilę ne savo asmeniu, bet didžiųjų bei šventųjų Žmonių asmeniu.

3. Priežiūra Auklėjamoji priežiūra yra auklėtojo susirūpinimas fizi- niu bei dvasiniu auklėtinio saugumu ir jo sugebėjimu per- galėti savo išsivystyme jo užtinkamas kliūtis. Galima kal-

130

bėti apie neigiamąją ir teigiamąją priežiūrą. Pirmoji neigia- muoju būdu padidina fizinį bei dvasinį auklėtinio saugu- mą, 0 antroji teigiamuoju būdu padeda auklėtiniui perga- lėti kliūtis, ateinančias auklėtiniui iš viršaus ir iš vidaus.

Auklėjamoji priežiūra yra ypač reikalinga auklėtinio augimo laikotarpiu. Vis dėlto tokia ar kitokia auklėtojo priežiūra yra reikalinga visą laiką, kol auklėtinis nėra pa- siekęs pilno subrendimo ir sugebėjimo sąmoningai apsi- spręsti savo gyvenime. Išmintingumo stoka, prigimties netobulumas, kenksmingos įtakos ir brendimo krizė - štai faktai, kurie ne tik pateisina auklėjamosios priežiūros rei- kalą, bet dargi uždeda 4 prievolę jąja susirūpin- ti auklėtinio ugdyme.

Geriausia auklėjamoji priežiūra yra ta, kuri pati neju- čiomis susidaro, auklėtojui laisvai bendraujant su auklėti- niais. Priežiūros natūratumas yra pagrindinė geros prie- žiūros savybė. Tačiau auklėjamoji priežiūra ne visuomet gali būti įglausta į auklėtojo bendravimą su auklėtiniu. To- kiais atvejais ji turi būti kuo mažiausiai ryški bei įkyri auk- lėtiniams. Tuomet irgi gera yra mažinti priežiūros reika- las, padidinant auklėtiniuose kuo didžiausią 7 jausmą.

Užtat, atvirkščiai, šuidėjamiosios priežiūros reikalas au- ga mažėjant auklėtinio atsakomybės jausmui, didėjant prie- šingų auklėjimui veiksnių skaičiui ir apskritai auklėjamo jaunimo skaičiui.

Antras ne mažiau svarbus dalykas priežiūros klausimu yra sugebėjimas matuoti priežiūros reikalą pagal būdą, po- būdį, aplinkumą, atsakomybės jausmą, valios tvirtumą, su- sipratimą ir pagal daugelį kitų aplinkybių. Bet ir čia, kaip ir kituose auklėjimo klausimuose, privalu išlaikyti nuoseklus perėjimas nuo auklėjimo prie auklėjimosi. Auklėtojo prie- žiūra nuosekliai turi vesti prie to, kad pats auklėtinis įpras- tų būti savo gyvenimo bei veikimo prižiūrėtoju.

131

4. Numatomoji ir baudžiamoji drausmė

Drausmėje arba disciplinoje esama dviejų skirtinų laips- nių.Vienas, ankstybesnis, vadinamas numatomuoju, arba preventyviniu, o antras, vėlybesnis - baudžiamuoju arba represyviniu. Numatomoji drausmė stengiasi neprileisti prie iškrypimo iš tiesaus kelio, tuo tarpu baudžiamoji draus- mė pasireiškia jau tada, kai iškrypimas yra įvykęs. Numa- tomoji drausmė visuomet remiasi geriau ar blogiau paslėp- ta grėsme. Baudžiamoji drausmė remiasi visuomet ta ar kita bausmės rūšimi.

Pagrindinis drausmės principas yra tai, kad juo geriau yra sutvarkyta numatomoji drausmė, juo mažiau esama reikalo griebtis baudžiamosios drausmės priemonių. Ant- ras pagrindinis drausmės principas yra tai, kad sulig auk- lėtinio brendimu išviršinė drausmė turi virsti išvidine drausme. Tarp kitko šitas principas reikalauja, kad grės- mės ir drausmės būdas būtų atitinkamai keičiamas sulig doriniu auklėtinio brendimu taip, kad galutinoje sąskai- toje paprasta bausmės rūšis būtų pačio auklėtinio sąžinės priekaištas, reikalaująs tokio ar kitokio blogų pasielgimų atitaisymo.

Baudžiamoji drausmė vienu iš pagrindinių savo užda- vinių turi auklėtinių ydų atitaisymą. Bet kalbant apie ydų taisymą, reik nusimanyti, kad šitas taisymas, iš vienos pu- sės, neapsieina be baudžiamosios drausmės, o iš kitos pu- sės, jis nėra tesuvedamas prie šitos drausmės. Bausmės pri- taikymu yra labiau įveikiama nusižengimo išdava negu jo priežastis. Tuo tarpu tikras auklėtinio taisymas kaip tik rei- kalauja surasti iškrypimo priežastį ir ją įveikti vadinamo- sios taisomosios pedagogikos priemonėmis.

Nuoseklus ėjimas prie auklėtinio ydų atitaisymo gali būti tik vienas: privalu, pirma, pažinti auklėtinio ydos bei sil- pnybės, antra, ryžtis savo auklėtinio ydos bei silpnybės tai-

132

syti, ir trečia, sužadinti pačiame auklėtinyje norą bei pasi- ryžimą pasitaisyti.

Auklėtinio ydų bei silpnybių pažinimas įvyksta per ge- rai sutvarkytą auklėjamąją priežiūrą. Auklėtojo pasiryžimas taisyti auklėtinio ydas bei silpnybes pareina, iš vienos pu- sės, nuojo pedagoginio susipratimo, o iš antros pusės - nuo jo valios tvirtumo. Svarbiausias ir sykiu sunkiausias taisy- mo momentas yra sužadinimas auklėtinyje noro bei pasi- ryžimo taisytis.

Auklėtiniui neturint pasiryžimo taisytis, auklėtojas pri- valo pasistatyti klausimą apie šito pasiryžimo stokos prie- žastį. Ogi priežastys gali būti įvairios. Auklėtinis gali neži- noti apie savo ydos buvimą, neturėdamas pakankamai nusimanymo, kas yra gera ir kas bloga. Jo sąžinė gali netu- rėti pakankamai saistomosios galios, kad galėtų vaduoti jo pasielgimus. Toliau auklėtinis, turėdamas net pakankamai jautrią sąžinę, gali nepajėgti savo ydą pergalėti dėl valios silpnumo. Pagaliau auklėtinis, turįs tinkamą nusimanymą, jautrią sąžinę ir tvirtą valią, gali būti pastatytas į tokias gy- venimo aplinkybes, kad pagundos ir silpnybės pergalėji- mas darosi jam negalimas.

Tai, kas tinka visais atvejais, yra paraginimas priešingą ydai dorybę pažinti, pamylėti ir praktikuoti, kas veda visai nuosekliai prie pačios ydos nepakentimo ir kovojimo su ją- ja. Čia randa pritaikymo bendras principas, skelbiantis, kad skatinimas daugiau turi vertės auklėjime negu drausmini- mas. Taigi taisymas gali būti vykdomas tiesioginiu būdu per kovą su yda arba silpnybe, arba netiesioginiu būdu per priešingų dorybių auklėjimą.

5. Dorinimo akstinų - motyvų klausimas

Auklėjamasis akstinas yra tasai suteikiamas auklėtiniui motyvas, kuris stumia jį prisitaikyti prie auklėtojo keliamų

133

jam ugdomųjų reikalavimų. Tokie motyvai - akstinai yra, kaip žinome, polinkiai, jausmai ir principai. Kai visos šitos motyvų - akstinų kategorijos sutaria tarp savęs, auklėtinio nusistatymas pasirodo tvirtas. Joms sueinant į pasiprieši- nimą, auklėtinis ima svyruoti ir po tam tikros kovos nusi- stato pagal stipriausiąjį motyvą arba pagal didesnę moty- vų sumą.

Auklėjamųjų motyvų - akstinų klausimas dažnai yra siaurai suprantamas. Pasitaiko, kad į auklėjimo pagrindą ypatingai yra dedamas vienas kuris motyvas - akstinas, ne- pasižymįs net geromis auklėjamosiomis savybėmis, tik to- dėl, kad su juo auklėtojui lengviau sekasi atsiekti to, kas jam yra pageidaujama. Pavyzdžiui, vieni pedagogai ima auklėjamuoju akstinu labiausiai atpildą, pataikaujantį ma- žiau ar daugiau auklėtinio užgaidoms; kiti ima tokiu aksti- nu bausmę, terorizuojančią auklėtinio jausmus; kiti vėl ren- kasi auklėjamuoju akstinu lenktyniavimą, raginantį auklėtinio išsivystymą dėl ambicijos jausmų. Pirmuoju at- veju gauname pedagoginį eudemonizmą, antruoju - peda- goginį rigorizmą, trečiuoju —- pedagoginį konkurentizmą. Pedagoginis eudemonizmas atpalaiduoja auklėtinio instink- tus; rigorizmas neruošia auklėtinio prie laisvo apsispren- dimo auklėjimesi; pagaliau konkurentizmas išvysto auklė- tinyje individualistinę ambiciją.

Juo menkesnis auklėtojas yra pedagogas, juo blogesnį auklėjamąjį akstiną jis vartoja savo ugdomojoje praktikoje, nes juo geresnis yra auklėjamasis akstinas, juo sunkiau yra jis pritaikyti auklėjimo reikalams. Tuo tarpu tikras pedago- gas auklėtojas turėtų padėti į savo auklėjimo pagrindą tris normalių akstinų kategorijas, kurias sudaro geri įpročiai, kilnūs jausmai ir idealiniai principai. Genetiniu atžvilgiu įpročiai eina pirmoje eilėje, paskui - jausmai, pagaliau — principai. Vertingumo atžvilgiu, arba atžvilgiu į siekiamąjį auklėjimo tikslą, pirmoje eilėje eina idealiniai principai, ant-

134

roje - kilnūs jausmai, trečioje — geri įpročiai. Auklėjime iš- laikoma nuosekliai genetinė tvarka sulig tuo, kaip bręsta auklėtinis. Auklėjimesi pageidaujama yra vertingumo tvar- ka, kad idealiniai principai galėtų vaduoti visą auklėtinio gyvenimą bei veikimą.

Ketvirtas skyrius

DORINIMO VEIKSNIAI

1. Auklėjamojo veiksnio bei veikėjo sąvokos

Ugdomasis veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai arba nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi teigia- mosios arba neigiamosios veikmės ugdymo objektui, kuris yra auklėtinis. Ugdomieji veiksniai esti pašauktieji ir pri- puolamieji. Pašauktieji iš pačios dalykų eigos turi ugdomo- sios valdžios ir ugdomųjų prievolių. Tokie ugdymo veiks- niai yra šeima, visuomenė arba valstybė, Bažnyčia, mokykla ir pedagogai. Pripuolamieji ugdymo veiksniai nėra prie ug- domojo veikimo pašaukti pačia dalykų eiga ir neturi nei ugdomosios valdžios, nei ugdomųjų prievolių. Tokie pri- puolami ugdymo veiksniai yra, pavyzdžiui, socialinė ap- linkuma, visuomenės kultūra, net gamta ir kitos aplinky- bės, turinčios kokios nors veikmės į ugdymo eigą.

Pašauktieji ugdymo veiksniai galima skirstyti į pašauk- tuosius iš prigimties ir pašauktuosius iš profesijos. Pašauk- tieji iš prigimties yra: šeima, visuomenė arba valstybė ir Baž- nyčia. Iš profesijos ugdomieji veiksniai yra pedagogai, tiek atskiri, tiek suorganizuoti į ugdymo įstaigas.

2. Šeima, mokykla ir Bažnyčia kaipo prigimtieji dorinimo veiksniai

Asmenys, priklausą prie pašauktųjų ugdymo veiksnių ir sąmoningai varą ugdomąjį darbą, yra ugdymo veikėjai. Taigi pastarieji tesudaro vieną tik dalį pašauktųjų ugdymo

136

veiksnių. Ugdymo veikėjai yra tėvai, pedagoginio perso- nalo nariai ir mokomosios Bažnyčios atstovai.

Joks ugdymo veiksnys negali būti abejingas dorinimo reikalams. Todėl joks pedagogas negali pasilikti neutra- lus dorinio auklėjimo atžvilgiu. Taigi jam susidaro tiesio- ginės prievolės rūpintis, kad jo įtaka dorinimui būtų są- moningai teigiama. Žodžiu tariant, kiekvienas ugdymo veikėjas turi tiesioginės prievolės būti sąmoningai aktyvus dorinimo rei- kale.

Kitas principas, artimai surištas su pirmuoju, liečia auk- lėjamųjų įtakų derinimą. Dvi auklėjamosios įtakos, kurios prieštarauja viena antrai, ne tik viena antrą silpnina, bet dar- gi ardo doros sąmonę auklėtinyje ir toėl jį demoralizuoja. Žodžiu tariant, atskirų ugdymo veikėjų auklėjamosios įta- kos turi būti solidariai suharmonizuotos. Iš čia seka išvada, kad dorinimo atžvilgiu privalo būti sąmoningai suderintos visos pašauktųjų ugdymo veiksnių pastangos. Vadinasi, šei- ma, mokykla ir Bažnyčia privalo solidariai sutarti naujųjų kartų auklėjime. Bet šitie veiksniai tegali solidariai, harmo- ningai ir pilnai pasireikšti mokykloje vien tada, kai pati mo- kykla yra suorganizuota konfesiniais pagrindais. Taigi kon- fesinė mokykla yra privaloma tikinčiųjų tėvų vaikams ne tik religiniais, bet ir pedagoginiais motyvais.

3. Tėvai, mokytojai ir kunigai kaipo pašauktieji iš profesijos dorinimo veikėjai

Nuo sėkmingo tėvų pašaukimo pildymo pareina žymia | dalimi auklėtinio laimė, visuomenės gerovė bei kultūra, do- rinis visuomenės stovis ir pačio auklėtinio likimas. Ogi fak- tinai pasirodo, kad susirūpinimas šeiminiu pašaukimu ne- daug tekreipia savęsp žmonių dėmesį ir nedaug tesužadina susidomėjimo plačioje visuomenėje. Tuo tarpu visų pirma inteligentai turėtų sudaryti visuomenėje tvirtų auklėjamųjų

137

įpročių. Jie turėtų suprasti, kad aukštas šeiminis pašauki- mas tegali būti tinkamai atliktas vien su atitinkamu pasi- ruošimu ir kad juo aukštesnis yra pašaukimas, juo didesnė yra prievolė juo sąmoningai pasirūpinti.

Apie krašto kultūrą galima drąsiai spręsti pagal tai, kaip yra pildomas šeiminis pašaukimas auklėjamuoju atžvilgiu. Kam teko gyventi Rusijoje ir patirti žemą auklėjamąją šei- mos įtaką į krašto dorovę, tas nesistebi, kad geraširdė ir lin- kusi net prie aukštųjų idealų didžiulė tauta atvaizdino pa- sauliui didžiausio sulaukėjimo vaizdą.

Pas mus Lietuvoje šio reikalo perspektyva šiuo metu nė- ra visai raminanti. Trumpai charakterizuojant šeimos pa- dėtį auklėjamuoju atžvilgiu, galima ji pareikšti žodžiais: per- silaužimas ir tradicijų stoka. Tradicinė Lietuvos inteligentija, atskilusi nuo tautinio kamieno ir užsidariusi siaurame, ga- lima sakyti, vieno luomo sluoksnyje, išsigimsta. Tuo tarpu naujoji inteligentų karta, einanti tautinio atgimimo keliais, nėra dar susidariusi jokių tvirtų šeiminių tradicijų, o kar- tais net yra užsikrėtusi blogomis rusų tradicijomis, eidama aukštąjį mokslą ir gyvendama ilgiau Rusijoje. Trečias fak- tas, irgi nepalankus tvirtų teigiamųjų šeiminio auklėjimo tradicijų susidarymui, yra persilaužimas moters padėtyje bei nusistatyme. Mūsų laikais moters palinkimas į šeiminį pašaukimą yra žymiai susilpnintas jos ekspansija į platų visuomeninį gyvenimą ir savo dėmesio bei jėgų nukreipi- mu į emancipacijos reikalą.

Taigi jei nenorime atsidurti labai liūdno šeiminio gyve- nimo aplinkybėse, mūsų inteligentai turi eiti per atgimimą prie tvirtų teigiamųjų šeiminio gyvenimo bei auklėjimo tra- dicijų sudarymo; ogi moters privalo eiti per emancipaciją prie šeiminio pašaukimo tikslesnio supratimo bei sąmonin- gesnio pildymo. Spauda, paskaitos, specialūs kursai, tam tikros net draugijos turi tarnauti tikram šeiminio gyveni- mo bei auklėjimo supratimui ir populiarizavimui ne tik pa-

138

grindinių principų, bet ir reikiamų žinių iš šitos srities. Šei- motyros mokslas, kurio dar faktinai nėra, nors jis ir yra tikrai aktualus, turėtų ištirti įvairius šeimos pagrindus, būtent, psi- chologinius, dorinius, ekonominius, socialinius, visuomeni- nius, pedagoginius, higieninius, net kulinarinius ir t. t.

Grįžtant prie auklėjamosios tėvų rolės šeimoje, reikia pa- sakyti, kad dorinis vaikų auklėjimas šeimynoje negali apsi- eiti be solidarinių tėvo ir motinos auklėjamųjų pastangų. Vaikai, išauklėti vieno tik tėvo arba vienos tik motinos, daž- niausiai pasižymi atitinkamomis silpnybėmis. Tėvas turi pa- sireikšti auklėjime vyriškumu, motina - moteriškumu. To- dėl tėvo stoka auklėjime pasireiškia auklėtinyje vyriškųjų savybių susilpnėjimu, tuo tarpu motinos stoka auklėjime pasireiškia auklėtinyje moteriškųjų savybių susilpnėjimu.

Vis dėlto tėvo ir motinos dalys šeiminiame auklėjime nė- ra lygios. Šeiminiame auklėjime motina yra pirmaeilė auk- lėjimo veikėja, ir tai yra apsireiškimas to paprasto dėsnio, kad juo mažesnis yra vaikas, juo didesnis yra jo fiziologi- nis, psichologinis ir dorinis sąryšis su motina. Taigi motina daugiau negu tėvas gyvena su vaiku bendru gyvenimu, ge- riau už tėvą įsigilina į vaiko reikalus, kuriuos ji atjaučia tie- siog intuityviniu būdu, pagaliau ji sugeba daugiau negu tėvas patiekti jam meilės, triūsdama aplink jį su pilnu atsi- davimu. Bet būtų perdėjimu motinos žmogiškųjų nuopel- nų laikyti visa tai dorybėmis tikra to žodžio prasme.

Jei kam yra kokia nors dovana duodama iš prigimties, tai iš jo teisinga reikalauti iš šitos dovanos atsiskaityti. Pati dovana nėra dar žmogaus nuopelnas; nuopelno atsirada iš dovanos tinkamo pavartojimo. Motinos dovanos turi būti sąmoningai bei tikslingai pavartotos dorinimo tikslams. Ogi tradicinė moteris, kuriai stoko dažnai tinkamo išsilavini- mo bei susipratimo, pasižymėjo ne kartą auklėjime per daug aklais motinos instinktais. Dabartinė emancipantė sugeba jau daugiau rezonuoti apie šeiminį gyvenimą, bet praktikoje

139

dažniausiai toliau už tradicinę moterį nenueina, nes kiek- vienas emancipacijos vyksmas persilaužimo tarpsnyje ne- leidžia žmogui įsigyti organingo tikslingumo. Vien kai emancipacijos vyksmas bus jau įvykęs faktas ir kai moteris įsigys išsilavinimo bei išsiauklėjimo, atitinkančių aukštai suprastą savo šeiminį pašaukimą, ji sugebės palenkti atei- nančias jai iš prigimties motinos dovanas aukštiems dori- nimo tikslams.

Antras pašauktasis dorinimo veiksnys yra mokykla, kur mokytojai yra pašauktieji iš profesijos ugdymo veikėjai.

Mokytojų personalas privalo sudaryti vieną kolegiją, vie- nodai nusistačiusią ir solidariai veikiančią ugdymo dar- be. Solidarumo stoka auklėjimo darbe gali pasireikšti dve- jopu būdu. Pirma, mokytojai gali stengtis konkuruoti tarp savęs savo įtaka į mokinius. Tokiais atvejais auklėjimas, harmoningai nesuderintas, įneša disharmonijos į auklėti- nių sielas. Antra vertus, mokytojai gali sąmoningai dis- kredituoti vieni kitus mokinių akyse. Tuomet mokinių de- moralizavimas yra varomas, galima sakyti, tiesioginiu būdu. Mokytojų kolegijos solidarumas auklėjimo darbe galimas vien tada, jei ji vienodai žiūri į lavinimo bei auklė- jimo uždavinius ir draugiškai remia savo pastangas savi- tarpine pagalba. Tam atsiekti mokyklos turi būti sutvar- kytos pagal pasaulėžiūras, ir mokytojų kolegija privalo būti pedagoginio bendradarbiavimo draugija, kurioje kiekvie- nas atskiras narys galėtų naudotis kitų narių patyrimais ir studijomis.

Savitarpinis mokytojų solidarumas gali būti pavadintas horizontaliniu, šalia kurio reik dar skirti vertikalinis soli- darumas, privalomas tarp šeimos, mokyklos ir Bažnyčios.

Tiesioginis kontaktas tarp tėvų ir mokytojų yra svarbus įvairiais atžvilgiais. Šitas kontaktas tegali leisti tėvams iš- sidirbti tikrą nuomonę apie mokyklos ir vedančių ją mo- kytojų vertę. Esant tiesioginiams santykiams tarp tėvų ir

140

mokytojų, tėvų pažiūros apie mokyklos ir mokytojų ver- tingumą gali būti teisingesnės, o tai gali duoti jiems gali- mybės geriau orientuotis tame, ką jiems papasakoja vaikai apie mokyklą ir mokytojus. Apskritai yra labai svarbu pa- laikyti kontaktą tarp tėvų ir mokytojų, norint išvengti, kad šeima neneutralizuotų mokyklos geros įtakos ir atvirkščiai, kad mokykla neneutralizuotų šeimos geros įtakos.

Ne mažiau svarbu nustatyti solidūs santykiai tarp mo- kyklos ir Bažnyčios. Bažnyčią atstovauja mokyklos gyveni- me religijos mokytojas arba kapelionas. Dėl organingo sąry- šio, kurio esama tarp religijos ir doros, kapelionas yra iš savo profesijos auklėtojas daug daugiau negu bet kuris kitas mo- kytojas. Paprasti mokytojai yra auklėtojai netiesioginiu ir pri- puolamuoju būdu, o kapelionas yra auklėtojas tiesioginiu ir sistemingu būdu. Todėl kapelionas, kuris suprastų savo už- davinį tik ta prasme, kad jis yra religijos mokytojas ir tiek, nusidėtų tiesioginiu būdu prieš savo pareigas.

Taigi kapeliono tiek intelektualinės, tiek dorinės kvalifi- kacijos privalo būti nelyginant aukštesnės negu paprastų mokytojų. Bet čia svarbu priminti vienas dalykas, kuris do- rinimo atžvilgiu visiems mokytojams turi lygios reikšmės: „Mokytojas, - sako kun. Lange, - labiau auklėja tuo, kas jis yra, negu tuo, ką jis žino ir moko“. Todėl jei bendrasis dori- nio auklėjimo tikslas yra išauklėti mokiniuose dorinę as- menybę, tai pats mokytojas turi būti visų pirma susipratęs ir tinkamai nusistatęs dorinis asmuo, nes kaip žmogus te- gali gimti iš žmogaus, taip asmuo tegali būti kito asmens išauklėtas.

4, Pripuolamieji dorinimo veiksniai

Savitarpinė draugų įtaka yra labai stiprus ugdomasis veiksnys, nors jis nėra nei pašauktasis, nei sąmoningas. Būdamas pripuolamas, jis taip pat dažnai turi grynai

141

pripuolamos pakraipos. Savitarpinė draugų įtaka gali plė- totis ir stiprėti tiek bloga, tiek gera pakraipa.

Draugiškumo reikalas yra visai prigimtas žmogui, kai- po visuomeninei būtybei. Žmogus, neturėjęs draugų savo gyvenime ir nepažinęs draugiškumo jausmų, nėra pilnuti- nis žmogus, kadangi jis negali neturėti tam tikrų visuome- ninių trūkybių. Todėl auklėtojas privalo auklėti jaunime draugiškumo dorybes. Bet šita prievolė yra surišta su kito- mis, būtent, auklėtojas privalo: rūpintis tinkamų draugų pa- rinkimu savo auklėtiniams, išaiškinti, kas yra gerai supras- tas draugiškumas, patiekti susidraugavimui teigiamųjų objektų, galinčių palenkti draugiškumą į gerą pusę.

Tėvai ir mokytojai turi įteigiamai aiškinti savo auklėti- niams, kad gerai suprastas draugiškumas tėra vien tas, ku- ris veda į gera, ir kad susidraugavimas turi tikros vertės vien siekdamas kokį nors kilnesnį tikslą. Toliau, renkant savo auklėtinių susidraugavimui tam tikrus objektus, auk- lėtojas privalo žinoti, kad auklėtinių susidraugavimas ne- pakenčia jokios stipresnės presijos iš viršaus ir kad vado- vavimas čia gali būti daromas įkvėpimo, t. y. inspiracijos lytimis ir dargi auklėtojui turint pakankamai pasitikėjimo tarp savo auklėtinių.

Iš pradžios draugiškumas yra visai pripuolamas ir netu- ri objektyvinio kriterijaus. Brendimo metu jaunimo ypatin- gai yra atjaučiamas pagrįsto intyminiu pasitikėjimu susi- draugavimo reikalas. Subrendimo metu susidraugavimas yra jau remiamas objektyviniais pagrindais ir nėra tiek pri- puolamas, kaip dvi pirmosios susidraugavimo lytys. Fakti- nai tai yra nuoseklus perėjimas nuo subjektyvinio draugiš- kumo prie objektyvinio susidraugavimo.

Kiekvienas iš trijų paminėtų laikotarpių turi tam tikrų pavojų. Vaikų netinkamas susidraugavimas pavojingas yra ypatingai tuo, kad vaikai turi stipriausią linkmę į pamėg- džiojimą ir todėl, patekę į nedorų vaikų draugę, lengvai už-

142

sikrečia nedorybėmis. Intyminis susidraugavimas brendi- mo metu yra pavojingas palinkimu į idealizavimą arba iš- krypimą. Jautrus subjektyvizmas gali čia pagaminti daug nepagrįstos simpatijos arba antipatijos, egzaltuotos meilės arba perdėtos neapykantos, kurios gali turėti neigiamos reikšmės psichiniam auklėtinio išsivystymui.

Jaunimo susidraugavimas objektyviniais lavinimosi bei auktėjimosi tikslais turi irgi tam tikro pavojaus, būtent, pa- tekti į nepagrįstą ekskliuzyvizmą. Jaunimas su savo palin- kimu į kiekvieno klausimo išsprendimą nelygstamuoju bū- du, be atodairos į realias gyvenimo aplinkybes, dažnai prasilenkia su to tolerantingo universalizmo principais, ku- ris glūdi krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrinde.

Susidraugavimo pakraipa nuo intyminės subjektyvinės prie viešos objektyvinės lyties yra nė kiek ne mažiau priva- loma ir susidraugavimui tarp vyro ir moters. Bet čia įeina naujas, būtent - seksualinis veiksnys, kuris padaro, kad su- sidraugavime tarp vyro ir moters visuomet esama mažes- nės ar didesnės priešingos linkmės, t. y. nuo viešo objekty- vinio susidraugavimo prie intyminio subjektyvinio susidraugavimo. Žodžiu tariant, seksualinis veiksnys iš sa- vo prigimties yra linkęs neutralizuoti gerai suprasto susi- draugavimo pakraipą. Taigi tikras susidraugavimas tarp vy- ro ir moters pasidaro be galo sunkus ir todėl niekados negalima pasitikėti to susidraugavimo pastovumu.

Tadjaunimo gyvenime dviejų lyčių susidraugavimas pa- prastai tegali įvykti tik labai plačia prasme suprantamas, būtent kaipo mokslą einančio jaunimo solidarumas ir kai- po dalyvavimas viešose bei objektyvinėse susidraugavimo lytyse. Užtat yra griežtai smerktinas tarp dviejų lyčių bet kuris familiariškumas, kuris nesudaro net teigiamosios ap- raiškos tarp vienos lyties atstovų. Čia jis ne tik yra netiks- lingumo apraiška, bet dargi pataikauja seksualinio veiks- nio linkmei.

143

Trečias svarbus pripuolamasis auklėjimo veiksnys yra visuomeninė aplinkuma. Interpersonalinė psichologinė di- fuzija ir taip pat sugestyvinė, arba įteigiamoji, visuomeni- nės aplinkumos veikmė padaro tai, kad žmogui yra labai sunku išsilenkti iš nedoros visuomeninės įtakos ir išlaikyti gyvenime savo liniją pagal protingus principus. Dar sun- kiau šito atsiekti jaunimui, kuris ne visuomet turi aiškų nu- simanymą apie tikrai racionalius principus ir jų išmintingą taikymą prie gyvenimo praktikos. Tuo tarpu mūsų laikais visuomeninės aplinkumos nuotaika dabartinės kultūros ap- linkybėse turi savyje daug daugiau neigiamo negu teigia- mo. Laikraščiai, kinematografas ir apskritai prieinama ma- sėms dailė, mada apsirėdyme ir pasilinksminimuose, rekla- ma ir t. t. pataikauja žemesniems žmogaus instinktams ir pasidaro tiesioginio tvirkinimo priemonėmis.

Būtų visai naivu manyti, kad jaunimo izoliavimas nuo nepageidaujamų visuomeninės aplinkumos įtakų ir drau- dimas jam domėtis ir turėti reikalo su neigiamomis visuo- meninio gyvenimo apraiškomis yra vienintelės sėkmingos priemonės kovoje prieš negeistiną visuomeninės aplinku- mos įtaką. Bet rigorizmas maža čia gali pagelbėti. Dažniau- siai rigoristiniu būdu auklėtas auklėtinis, išsiveržęs iš auk- lėtojo globos, pasiduoda gyvenime kaip tik į priešingą rigorizmui pusę.

Tas pastovus nusiteikimas, kuris čia iš tikro yra pa- geidaujamas, yra sąmoningas dorinis žmogaus atsparu- mas neigiamajai visuomeninės aplinkumos įtakai. Kad bręstąs jaunimas galėtų įsigyti tokio atsparumo, jam yra reikalingi trys dalykai: 1) sąmoningas kritingumas gy- venimo pakraipoje, 2) sugebėjimas auklėtis savarankiš- kojo veiklumo priemonėmis ir 3) telkimasis į organizuo- to gyvenimo lytis su vienodai nusistačiusiais žmonėmis tikslu kovoti su neigiamąja visuomeninės aplinkumos įta-

144

ka. Dorinis auklėjimas įvairių dorinių pamokymų prie- monėmis turi ne tik suteikti auklėtiniui įsitikrinimų, bet ir įkvėpti kritingo nusistatymo, kad jis galėtų sąmonin- gai orientuotis naujose gyvenimo aplinkybėse. Kai auk- lėtinis turi jau sąmoningo kritingumo gyvenimo pakrai- poje, svarbu, kad jis sugebėtų save auklėti ir valdyti taip, kaip to reikalauja jo įsitikrinimai. Šitam tikslui jis turi su-

"gebėti pasireikšti tokiu doriniu savarankiškuoju veiklu- mu, koks galėtų jį išvaduoti iš neigiamosios visuomeni- nės aplinkumos įtakos. Pagaliau dorinis išvidinis atsipalaidavimas nuo neigiamosios įtakos, einančios iš visuomeninės aplinkumos, pasidaro nelyginant lengves- nis, kai vienodo nusistatymo žmonės sueina krūvon tiks- lu pasireikšti savo nusistatymu prieš neigiamąją visuo- meninės aplinkumos įtaką.

Iš trijų paminėtų momentų svarbiausias yra antras, bū- tent sugebėjimas auklėtis savarankiškojo veiklumo priemo- nėmis. Jeigu šitas sugebėjimas auklėtinio nėra įsigytas, tai neijo įsitikrinimai, nei geriausios draugijos negalės jo išlai- kyti tinkamoje gyvenimo vagoje.

5. Solidarumo principas dorinimo veiksnių santvarkoje

Auklėjimasis yra svarbiausias dorinės pažangos veiks- nys, nes be jo pastovi bei nuosekli dorinė pažanga apskritai nėra galima. Taigi dorinis auklėjimas visame savo reiškimosi plote privalo sąmoningai, nuosekliai ir tvirtai vesti auklėtinį prie dorinio auklėjimosi, pagrįsto savarankiškojo veiklumo priemonė- mis. Todėl išviršinė drausmė turi virsti išvidine drausme, atremta į auklėtinio sąmoningą ir tvirtą pasiryžimą išlaiky- ti drausmės taisykles dėl įsitikrinimo, bet ne dėl išviršinės prievartos.

Auklėjimu tik pradedamas kelias, kuris faktinai nieka- dos nesibaigia doriniame žmogaus gyvenime, ir kuris turi

145

tris ryškesnius tarpsnius. Šitie tarpsniai yra: pirma, auklėji- mas, antra, auklėjimasis, trečia, dorinis tobulinimasis tikra to žodžio prasme. Jau auklėtinio brendimo laiku visi trys tarpsniai pasireiškia jo doriniame gyvenime. Brendimo vyksmui einant pirmyn auklėjimas vis daugiau vietos už- leidžia auklėjimuisi. Nuo auklėjimosi nuosekliai einama prie dorinio tobulinimosi, kuris nesibaigia per visą gyvenimą.

Penktasskyrius

KAI KURIE SPECIALIEJI DORINIMO UŽDAVINIAI

A. Auklėjimas tvardymuisi

„Tvardymasis, - sako Kelleris Roloffo „Leksikone“ (Le- xikon der Pūdagogik, IV, p. 982), - yra žmogaus valios už- davinys ir sykiu atsiekimas, kuriuo visos gyvenimo jėgos bei apraiškos yra organingai tvarkomos bei palenkiamos protingiems prigimtiesiems ir antgamtiniams gyvenimo tikslams. Taigi susitvardymas yra aukštesnio dvasinio gy- venimo jėgų išvystymas psichofizinėje žmogaus būtybėje, kad ji pasidarytų visai klusni dvasinio gyvenimo tvarkai, kitaip tariant, kad ji sudvasėtų“. Iš šitų aptarčių matyti, kad tvardymosi esmę sudaro žemesnės žmogaus prigimties pa- lenkimas aukštesniajai žmogaus prigimčiai, nusistačiusiai idealiniais motyvais.

Šitas uždavinys tegali būti atsiektas vien tada, kai žmo- gus turi tvirtą būdą, jautrią sąžinę ir sugeba tvarkyti savo laimės klausimą. Bet savo turiniu tvardymasis priklauso prie specialiosios dorinimo mokslo dalies. O kadangi tvardy- mosi uždavinys yra labai platus, tai jis gali ir net privalo būti suskirstytas pagal specialesnius objektus.

Bendrieji klausimai, kurie galėtų būti visų pirma ištirti sprendžiant tvardymosi problemą, paliestų tvardymąsi tri- mis atžvilgiais, būtent, savarankiškojo veiklumo, auklėji- mosi ir ruošimosi dorinei askezei. Atitinkami atsakymai yra trys pagrindiniai faktai, būtent, 1) kad tvardymasis auklėji- me tegali būti sėkmingai siekiamas savarankiškojo veiklu- mo priemonėmis; 2) kad tvardymasis yra pagrindinė ir

147

nieku nepakeičiama auklėjimosi dalis; 3) kad tvardymasis yra ugdymo laikotarpyje paruošiamasis tarpsnis, einant į rimtą dorinio gyvenimo askezę.

Tvardymosi objektų suskirstymas daromas pagal mate- rialinių instinktų tvardymą, t. y. mitimo instinkto, seksua- linio instinkto ir atsilaikymo instinkto. Čion turi patekti per- sivalgymas bei persigėrimas, lytinis ištvirkimas, baimė, tingumas ir t. t. Toliau eina tiesioginiai individualistiniai polinkiai, pareiną nuo ekskliuzyvistiniu būdu nusistačiu- sios individualybės, pavyzdžiui, puikybė, godumas, pyk- tis, pavydas ir t. t.

B. Seksualinis auklėjimas

Seksualinio auklėjimo tikslas nustatomas pagal seksua- linio gyvenimo tikslą; ogi šitas tikslas yra dvejopas: arti- mesnis - palaikyti gyvybę prigimtojo pasaulio tvarkoje, ir tolimesnis — pakeisti materialiniai arba fiziologiniai gyve- nimo santykiai psichologiniais arba dvasiniais.

Ugdomoji vertybė etikos atžvilgiu yra dorybė. Taigi do- rybė arba, kitaip tariant, pastovus ir sąmoningas nusiteiki- mas, atitinkąs seksualinio gyvenimo tikslą, yra skaistybė, ku- rios du laipsniai atitinka artimesnį ir tolimesnį gyvenimo tikslus. Pirmas, arba žemesnis, skaistybės laipsnis, praktikuo- jamas padorios monogaminės šeimos ribose, atitinka tikslą palaikyti gyvybę prigimtojo pasaulio tvarkoje. Antras, arba aukštesnis laipsnis, kurį sudaro vienuoliška skaistybė, ati- tinka tikslą pakeisti materialinius arba fiziologinius santy- kius psichologiniais arba dvasiniais. Taigi skaistybės auklė- jimas ir sudaro pagrindinį seksualinio auklėjimo uždavinį.

Nėra jokios abejonės, kad protingai suprasta fizinė kul- tūra yra teigiamoji sąlyga ne tik eugenikai, t. y. racionaliam žmonių veislės palaikymui, bet ir askezei skaistybės srity-

148

je, kadangi gerai suprasta sveikata palengvina susivaldy- mą ir todėl irgi skaistybės praktikavimą. Kūno kultūra pri- valo palenkti kūną žmogaus valiai, o iš kitos pusės, stiprin- ti valią fizinio lavinimo priemonėmis pagal grįžtamosios įtakos principą, todėl kūnas, palenktas valiai, ne tik pasižy- mės didžiausiu išdavumu, bet ir labiausiai atitiks doros rei- kalavimus.

Panašiai yra ir su antra seksualinio auklėjimo sąlyga, bū- tent su vaizduotės higiena. Seksualiniame gyvenime vaiz- duotė turi ypatingos reikšmės, nes ji, likdama palaida, gali visai suardyti normalią šito gyvenimo eigą, tuo tarpu su- tvarkyta ji gali būti tikro seksualinio auklėjimo teigiamoji sąlyga, kaipo gamintoja vaidinių antagonistų prieš nelem- tus seksualinius vaidinius.

Seksualinė vaizduotės higiena privalo ne tik apsaugoti jaunimą nuo ištvirkimo, bet dargi sudaryti kuo palankiau- sių sąlygų bei aplinkybių vykdyti seksualiniam ugdymui tinkama pakraipa,

Seksualinio auklėjimo priemonės visai pravartu yra su- skirstyti į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės priemo- nės siekia vien seksualinio auklėjimo, tuo tarpu netiesiogi- nės seksualinio auklėjimo priemonės yra bendros dorinimo priemonės, taikomos specialiu atsižvelgimu į seksualinio auklėjimo tikslus. Skaistybė tiek pareina nuo bendro dori- nio žmogaus stovio, kad negali būti atsiekta be artimo są- ryšio su dorinimu apskritai, todėl tiesioginės seksualinio auklėjimo priemonės yra daug silpnesnės negu netiesiogi- nės jo priemonės.

Viena iš svarbiausių tiesioginių seksualinio auklėjimo priemonių yra gėdumo arba seksualinio drovumo jausmo auklėjimas. Gėdumo jausmas yra elementarinė tikslingu- mo apraiška, kuri visai savaimingai protestuoja prieš žmo- gaus priklausomumą nuo žemesnės prigimties. Todėl jis privalo būti sąmoningai auklėjamas kaipo pagrindinis

149

seksualinės srities įprotis, be nereikalingo perdėjimo ir klai- dingos egzaltacijos.

Tolimesnė seksualinio auklėjimo priemonė yra seksua- liniai pamokymai, kurie turi įnešti sąmoningumo į tą sa- vaimingą įprotį, kuris yra gėdumo jausmas. Apskritai sek- sualiniai pamokymai turi išdirbti seksualinę sąžinę ir patiekti nusimanymo apie seksualinės kovos strategiją. Ga- lutinoje sąskaitoje seksualiniai pamokymai turi jaunimui įdiegti skaistybės idealo meilę ir išdavaus įkvėpimo vaduo- tis šituo idealu per visą savo gyvenimą.

Vienas iš svarbiausių seksualinio aiškinimo principų yra jo saikumas ir pritaikymas prie individualinių auklėtinio ypatybių. Nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pa- sakytas virš to, kas yra būtinai reikalinga, ir tik tai, kas ati- tinka individualinį auklėtinio nusiteikimą, jo faktiną stovį ir jo gyvenimo aplinkybes. Todėl seksualinio apšvietimo laikotarpis, būdas ir net pats reikalas turi gana lygstamo- sios reikšmės, nes čia individualizacijos principas labiau yra privalomas negu kur kitur.

Vėliau turi eiti visa pamokymų eilė, suteikianti augan- čiam ir net užaugusiam jaunimui reikiamų žinių apie sek- sualinę strategiją. Kaipo pavyzdį iš literatūros galima nau- doti šitam reikalui veikalą, parašytą prancūzų kalba G. Hoornaert'o ir įvardytą „Le Combat de la Puretė“ („Skais- tybės kova“) su nurodymu. „tiems, kas turi dvidešimt me- tų“. . Netiesioginės seksualinio auklėjimo priemonės yra bū- do lavinimas, ypatingai taikomas seksualiniam instinktui suvaldyti; sąžinės auklėjimas, ypatingai taikomas savo žmo- giškosios garbės pajautimui seksualinėje gyvenimo srityje; auklėjimas būti laimingam, taikomas ypatingai erotinės mei- lės srityje. Pagaliau prie netiesioginių seksualinio auklėji- mo priemonių priklauso religinimas, vedąs prie religinės praktikos tikslu pergalėti seksualinį instinktą. Visos šitos

150

bendros dorinimo priemonės turi dideliausios reikšmės sek- sualiniam auklėjimui, kadangi apvaldymas šito stipriausio instinkto tegalimas sąryšy su bendruoju žmogaus dorini- mu.

Teigiamasis veiksnys seksualinėje gyvenimo srityje, ku- ris gali turėti nemažos reikšmės seksualiniam šusitvardy- mui, yra savo žmogiškosios vertės pajautimas, kurį reikia skirti nuo ambicijos, nes pastaroji gali visai gerai sugyventi su nesusivaldymu seksualinio gyvenimo srityje.

Nuo sugebėjimo būti laimingam pareina irgi nemaža seksualiniame klausime. Jei žmogus yra įpratintas ieškoti pasitenkinimo aukštesnio gyvenimo srityje, tai, aiškus da- lykas, tai turės teigiamos reikšmės siekiant skaistybės ide- alo.

Bet didžiausios reikšmės seksualiniam auklėjimui turi religinė praktika. Katalikų auklėtojų liudymu, geriausias lai- das pastoviam ir sąmoningam nusiteikimui skaistybės nau- don yra sakramentalinė praktika, kuri atbaigia dorinio auk- lėjimo priemones.

Joks auklėjimas neprivalo baigtis tuo, kas yra daroma iš viršaus. Panašiai kaip drausmės klausime išviršinė drausmė turi vesti prie išvidinės drausmės, taip dorinimo srityje išviršinis auklėjimas turi galutinoje sąskaitoje vesti visuomet prie išvidinio auklėjimosi. Seksualiniam klausi- mui auklėjimosi reikšmė yra net didesnė negu kitose do- rinio gyvenimo srityse, kadangi jokia kita sritis nereika- lauja tiek apsisprendimo galios, kiek to reikalauja seksualinė sritis.

a. Erotinė meilė ir vedybų arba tekėstų klausimas

Seksualiniame auklėjimesi kyla toliau naujų klausimų, su kuriais jaunesniame auklėtinių amžiuje paprastai ne- susiduriama. Tokie yra erotinės meilės ir vedybų arba tekėstų klausimas. Kalbamoji meilė vadinama erotine,

151

kad galima būtų ji atskirti nuo altruistinės meilės. Ro- maniškose kalbose šitas dvi meilės rūšis atitinka du at- skiru žodžiu. Pavyzdžiui, lotynų kalba skiria caritas ir minor, prancūzų kalboje prieš charitė yra statoma amour. Altruistinė meilė iš esmės yra dorinis jausmas, tuo tarpu erotinė meilė gali būti doriniu jausmu tik tam tikromis sąlygomis.

1 Erotinės meilės esmė yra ne kas kita kaip pakeitimas fiziologi- nių santykių tarp vyro ir moters psichologiniais santykiais. Taip suprasta erotinė meilė pasireiškia trimis savybėmis: pirma, ji įgauna pastovaus psichologinio nusiteikimo pobūdžio ki- tos lyties atžvilgiu, antra, ji individualizuoja santykius tarp dviejų lyčių, trečia, ji iškelia lyčių